2018 m. spalio 22–25 dienomis Lvove įvyko 4-asis Lietuvos-Ukrainos bendradarbiavimo projekto „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai“ praktinis seminaras. Projekto dalyviai aplankė etnografinio audimo muziejų-dirbtuves „Legendy Volyni“ Radivilove, kur pagal senąsias audimo technologijas, naudojant atkurtą autentišką įrangą, gaminamos etnografinių audinių ir drabužių rekonstrukcijos.
Paruošimo audimui ir audimo įrenginiai įsigyti Norvegijoje ir yra pagaminti tiksliai pagal senąsias konstrukcijas. Labai vertingas ir svarbus dirbtuvių pasiekimas – itin reto, permatomo drobinio pynimo audinio „serpanoko“ atkūrimas.
„Tokį audinį galima išausti tik iš labai plonų siūlų, pagamintų iš plonų tam tikros rūšies linų, kurie šiuo metu auga tik Bangladeše. Senųjų audimo technologijų atgaivinimo entuziastas dirbtuvių savininkas Volodimir Dziobik ilgai ieškojo visame pasaulyje šios specifinės, kažkada Ukrainoje augintos linų rūšies sėklų“, – teigia projekto dalyvė v.m.d. dr. Daiva Milašienė.
Verslininkui pavyko rasti ir įsigyti reikalingų sėklų Bangladeše ir šiuo metu ypatingieji linai jau auginami keleto Vakarų Ukrainos ūkininkų laukuose. Pagrindinė šio augalo savybė – labai plonas ir ilgas lino pluoštas, iš kurio galima pagaminti ploną lininį verpalą. Būtent tokia žaliava ir buvo naudojama „Serpanokui“ išausti.
Darbas muziejų fonduose
Muziejuose ir individualiose kolekcijose išlikę etnografiniai gaminiai iš „Serpanoko“ skirti tik ypatingų švenčių (vestuvių, krikštynų ir pan.) reikmėms. Iš šio audinio buvo siuvami išeiginiai permatomi nuotakos marškiniai, drobulės ir kiti šventiniai drabužiai. Seminaro dalyviai susipažino su šiuo metu dirbtuvėse gaminamomis ir kitokių interjero bei drabužių audinių rekonstrukcijomis, rengiamomis edukacijomis, kurių metu galima pamėginti austi juostas, vilnonius audinius, apžiūrėti senosiomis technologijomis veikiančius įrenginius.
Projekto vykdytojai taip pat dirbo Klimentijaus Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejaus ir Metropolito Andrejaus Šeptickio nacionalinio muziejaus Lvove fonduose. Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejus įsikūręs pačiame Lvovo mieste. Tai yra muziejus po atviru dangumi, kuriame yra visų Ukrainos regionų sodybos, etnografiniai religinės paskirties pastatai, įvairios paskirties buitiniai įrankiai, baldai, tekstilė.
„Seminaro dalyviai tyrinėjamo periodo etnografinės tekstilės eksponatus analizavo tiek muziejaus fonduose, tiek ir muziejaus ekspozicijose. Daug vertingos medžiagos lyginamiesiems tyrimams projekto vykdytojai surinko ir tęsdami darbą Metropolito Andrejaus Šeptickio nacionaliniame muziejuje Lvove“, – pasakoja projekto vadovė doc. Eglė Kumpikaitė.
Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės raštų panašumai ir skirtumai
Abiejuose muziejuose atrinkti ir išanalizuoti tautinės tekstilės eksponatai parodė kai kuriuos Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės raštų ir ornamentų panašumus ir skirtumus. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje labai dažnos skersadryžės lovatiesės, kurios dažniausiai austos ataudų ripsiniu, rečiau satininiu ar laužytuoju ruoželiniu pynimu. Lietuvoje tokių gaminių buvo, tačiau jie sutinkami gana retai. Tai dažniausiai senesni (XIX a. pab.) muziejų eksponatai.
Lietuvoje labiau paplitę languotį šių gaminių variantai, kurių Vakarų Ukrainoje sutinkama rečiau. Tačiau labai populiarios ir įdomiausios Lietuvoje yra diminės ir rinktinės lovatiesės, kuriose paplitę raštai dažniausiai vadinami įvairiais su paprasto žmogaus darbais ir buitimi susijusiais pavadinimais: „akėčiukės“, „agurkai“, „ąžuolo lapai“, „obuoliukai“, „dobilas“, „kryžiukai“, „katpėdėlės“ ir pan.
Dimine ir rinktine technikomis išausti namų tekstilės gaminiai Vakarų Ukrainoje paplitę mažiau, tačiau jų pavyzdžių visgi buvo aptikta visų aplankytų muziejų fonduose. Daugumos eksponatų raštai panašūs į lietuviškus savo dydžiu, elementais ir jų išdėstymu audinio plokštumoje.
Apdorojant surinktą medžiagą bus atliekama išsami lyginamoji analizė, tačiau jau dabar galima įžvelgti Lietuvos ir Vakarų Ukrainos tyrinėjamo periodo etnografinės tekstilės universalių parametrų tendencijas. Senųjų lovatiesių spalvos ne tokios ryškios, santūresnės, labiau išblukusios negu naujesnių XX a. pirmos pusės lovatiesių. Tam įtaką darė tobulėjančios verpalų dažymo priemonės. XIX a. tekstilė paprastai buvo dažoma natūraliais, dažniausiai augaliniais dažikliais. Tuo tarpu XX a. pradžioje jau atsirado ir pradėjo plisti cheminiai dažikliai, kuriais galima išgauti ryškesnes ir ilgiau išsilaikančias spalvas.
Numatomas tolimesnis bendradarbiavimas
Lietuvos mokslininkų vizitas į Lvovą buvo naudingas ne tik dalykiniu požiūriu. Jo metu buvo užmegzti nauji tarpinstituciniai santykiai, praplečiantys tolimesnio bendradarbiavimo galimybes.
„Su Klimentijaus Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejaus darbuotojais aptarėme galimybes ateityje dalintis eksponatų saugojimo, aprašymo, katalogavimo bei restauravimo ir rekonstravimo patirtimi, apsvarstėme bendrų parodų, konferencijų ir edukacinių renginių organizavimo klausimus“, – teigia Lietuvos liaudies buities muziejaus (LLBM) vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė.
Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų vykdomas dvišalis projektas „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai“ (finansavimo sutarties nr. S-LU-18-2) finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos (LMT). Ketvirtajame projekto susitikime Lvove dalyvavo KTU mokslininkės dr. Eglė Kumpikaitė, dr. Daiva Milašienė, dr. Žaneta Rukuižienė, LLBM vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė ir mokslininkai iš Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos instituto: habil. dr. Olena Nykorak, dr. Olena Fedorčiuk, dr. Olena Kozakevič, dr. Liudmila Herus, dokt. Oleg Boliuk ir dokt. Tatjana Kucyr.
