Šiemet vidurinį išsilavinimą įgijusių absolventų skaičius sumažėjo maždaug 3,4 proc. Mažiau yra ir stojančiųjų į universitetus, lyginant su praeitais metais, todėl daugelyje studijų krypčių matomos mažėjimo tendencijos. Tačiau dar yra ir kitas svarbus faktorius, darantis įtaką stojančiųjų srautų netolygumams – studijų mados. Apie jas kalbamės su Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu, doc. dr. Ainiumi Lašu.
– Kažkada Lietuvoje visi veržėsi studijuoti socialinius mokslus. Ne vienas Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas skundėsi dėl tokių tendencijų ir bandė jas vienaip ar kitaip koreguoti. O kaip yra dabar?
– Iš tiesų, studijų mados šiek tiek kinta ir socialiniai mokslai sulaukia sąlyginai mažiau dėmesio. Vis dėlto ekonomika, komunikacija, politikos mokslai ir ypač psichologija išlaiko savo patrauklumą tarp abiturientų. Dabar ant bangos ir įvairios „kūrybinių industrijų“ atmainos, kuriose telpa ir kai kurių socialinių mokslų sritys, bet aš jas vertinu skeptiškai.
– Kodėl? Ar manote, kad kūrybiškumas praranda aktualumą?
– Anaiptol. Kūrybiškumas yra labai svarbus, bet kūrybinės industrijos ir jų variacijos yra tiesiog gundančiai skambanti abstraktybė. Ten, kaip aš mėgstu sakyti, galima sutalpinti dešimt dramblių ir dar liks pilna tuščios vietos. Ar jūs žinote, kiek skirtingų studijų sričių telpa po šiuo pavadinimu?
Mano žiniomis mažiausiai devynios ir jos varijuoja nuo informacinių technologijų iki muzikos ar architektūros. Aš matau prasmę studijuoti informacines technologijas, muziką, architektūrą, komunikaciją, bet viską kartu – beprasmiška.
Taigi absolventai pasikabina ant patraukliai atrodančio marketinginio kabliuko, bet realiai tiems, kurie norės kažko išmokti, reikės nerti į labai konkrečias studijų sritis ir mokytis tų sritinių kompetencijų. Taigi, geriau jau judėti ta linkme iš karto, o ne per aplinkui.
– Bet šiais laikais tiek daug kalbama apie tarpdiscipliniškumo svarbą. Berods, ir pats tai gana dažnai kartojate…
– Taip, tarpdiscipliniškumas yra vienas iš mano „arkliukų“, bet jį suvokiu siauriau ir konkrečiau. Noriu, kad mūsų studijų programų absolventai išeitų su labai konkrečiomis analitinėmis-technologinėmis kompetencijomis, kurias būtų galima taikyti ne tik vienoje srityje.
Pavyzdžiui, siekiu, kad muzikantai mokėtų programuoti, kad sociologai būtų stiprūs duomenų analitikai, kad lingvistai išmanytų socialinių tinklų analitiką, o viešojo administravimo absolventai gebėtų taikyti tokius analitinius metodus kaip kaštų-naudos analizę.
Tokiu būdu studentai baigia universitetą vaikščiodami ant dviejų kojų, t.y., jie ne tik išmano savo discipliną, bet ir turi konkrečius tarpdisciplinius analitinius-technologinius įgūdžius. Su tokia pridėtine verte jie tampa universalesni ir patrauklesni darbo rinkoje.
– Bet jei kalbame apie dabartinius darbo rinkos poreikius, tada beveik visus krepšelius reiktų atiduoti informatikams ir inžinieriams. Apie jų trūkumą labai dažnai užsimena verslas.
– Iš tiesų, šių sričių specialistų poreikis yra akivaizdus, bet žmonių interesai yra skirtingi. Jei jaunuolis stos į informatiką vien todėl, kad rinkoje yra poreikis, jo studijos tikriausiai greitai baigsis fiasko. Jis neatras ten savęs ir tiesiog spjaus į mokslus.
Bent jau mano nuomone geras sociologas yra daug vertingesnis už blogą informatiką. Ne todėl, kad sociologija yra kažkuo pranašesnė už informatiką, o todėl, kad žmogus savo vėžiose yra pranašesnis už tą, kuris nekenčia to, ką daro.
– Jūs minite sociologiją, kuri yra ganėtinai populiari JAV universitetuose, bet pas mus ši studijų kryptis nelabai madinga. Gal studentai kai kurių studijų sričių tiesiog nesupranta?
– Taip, sociologija yra tarp 20 populiariausių bakalauro laipsnių Amerikoje, bet Lietuvoje ji yra kitų socialinių mokslų – politologijos ir psichologijos – šešėlyje. Gaila, kad taip yra, nes sociologijos studijos, kaip taisyklė, suteikia labai stiprias duomenų analitikos kompetencijas, kurias galima pritaikyti įvairiose srityse.
Pavyzdžiui, prisiminus ankstesnę diskusiją apie tarpdiscipliniškumą, mes turime studijų programą apjungiančią sociologiją ir psichologiją, kuri studentams leidžia užsiauginti išskirtines analitines kompetencijas. O, kaip žinia, duomenų analitika yra apskritai viena iš perspektyviausių ateities specializacijų, nes duomenų srautas mūsų visuomenėje sparčiai auga. Su tuo augimu didėja ir jų analizės poreikis. Taigi, šios studijų srities perspektyvumas nekelia abejonių, bet nežinia, ar Lietuvoje ji kada nors taps tokia populiaria kaip JAV.
Aišku, tai atsitinka ir su kitomis studijų sritimis. Pavyzdžiui, viešasis administravimas neretai skendi verslo vadybos šešėlyje. Valstybės tarnyba jaunimo tarpe nesisieja su prestižu, dinamika ar inovatyvumu.
Palyginkite, kiek absolventų stoja mokytis į verslo vadybą ar administravimą, o kiek į viešąjį administravimą. Iš savo universiteto skaičių matau tuos skirtumus ir jie mane liūdina.
Teatleis man vadybininkai, bet mano nuomone viešasis sektorius su savimi „atsineša“ daugiau intelektualinių iššūkių nei verslas. Čia pokyčių mastas ir kompleksiškumas yra didesnis. Pagaliau šiame sektoriuje kaip niekad reikia idealistinio jaunimo, pasiryžusio dirbti šalies labui. Tai kur tie žmonės? Aš jų dar laukiu!
– Bet gal nesulauksite? Gal jie išvažiuos tiesiog studijuoti į užsienį? Tendencijos kol kas aukštosioms mokykloms nepalankios.
– Kai kas išvažiuoja, ir čia nėra nieko blogo. Iš kitos pusės, vis didesnė dalis lietuviškų studijų programų yra vykdomos kartu su užsienio universitetais. Mes „atsivežame“ kitus universitetus į Lietuvą. Tuo būdu didėja studijų programų kokybė ir patrauklumas. Bet tai yra sunkus ir ilgas darbas. Žinau iš savo patirties.
Pavyzdžiui, mes sutarėme su Centrinės Floridos universitetu dėl bendros viešojo administravimo bakalauro programos. Tai yra pirmasis ir beprecendentinis atvejis, kai Lietuvos studentai galės tuo pačiu metu gauti ne tik lietuviško universiteto, bet ir JAV universiteto diplomą už mūsų lietuvišką studijų kainą. Ir kuo daugiau tokių galimybių, tuo daugiau mūsų ir užsienio absolventų rinksis studijas Lietuvoje. Ne todėl, kad jos madingos, o todėl, kad jos suteikia sąlyginai kokybišką ir vertingą išsilavinimą už labai patrauklią kainą (arba nemokamai).
– Būtent taip dažnai kalbama apie medicinos studijas ir jų patrauklumą. Jūs manote, kad Lietuvos universitetai gali kažką panašaus pasiūlyti ir kitose studijų srityse?
– Ne tik gali, bet jau ir dabar siūlo. Užsieniečių atvykstančių studijuoti į Lietuvą srautas didėja. Ir jis apima vis platesnį studijų krypčių spektrą. Lietuvoje nori studijuoti ne tik būsimi medikai ar inžinieriai, bet ir kitų sričių ateities specialistai. Pavyzdžiui, mano vadovaujamame fakultete tarptautinius studentus ypač domina politikos ir saugumo studijos.
Manau, kad čia augimui nėra ribų, bet mums labai svarbu atitinkamai investuoti į studijų ir mokslo kokybę. Mums labai svarbu investuoti į profesūrą, kuri yra bet kokios studijų programos pagrindine ašimi. Juk dabar tiek daug lietuvių mokosi doktorantūros studijose įvairiausiuose pasaulio universitetuose.
Įsivaizduokite, kaip pasikeistų mūsų universitetų profilis, jei mes sugebėtume daugumą iš jų susigrąžinti į Lietuvą?! Štai dėl šitos „mados“ tikrai verta paplušėti, nes ji su savimi atsineša tikrąsias pridėtines vertes. Tai kaip klasikinė juoda suknelė ar balti marškiniai – niekados neišeis iš mados!
