Aldona Tüür, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) kūrybinio rašymo lektorė
Vakar, skaitydama vieno bičiulio postą apie futbolo čempionatą, trijuose sakiniuose radau penkias klaidas. Viena iš jų buvo gramatinė, pasikartojanti, trys – padarytos iš žioplumo. Grotažymė – angliška, irgi su klaida. Pasistūmėjau žemyn, dar žemyn, o ten – nuotraukos, kaip Golfo srovė nešioja su savimi plastiko kalną. Pamaniau apie savo smegenų nervines jungtis, kuriomis kasdien keliauja kalnai bevertės informacijos. Kur ji nusėda?
Maždaug čia turėjote nuspręsti, ar skaitysite toliau šitą straipsnį, ar ne. Sako, žmogaus dėmesio koncentracija šiandien prastesnė nei auksinės žuvelės – nuo 2000-tųjų, kai mobilieji telefonai paplito globaliu mastu, mūsų gebėjimas koncentruotis į vieną dalyką nukrito nuo 12 iki 8 sekundžių. Auksinės žuvelės dėmesį išlaiko 9 sekundes. Keista, žinau.
Jei vis dar skaitote, tai jūs: a) domitės pasaulio futbolo čempionatu arba ekologija ir tikitės, kad kažką naujo apie tai parašysiu, b) turite panašių problemų su nekokybišku socialinių tinklų turiniu, c) jums tiesiog įdomu, ką aš dar papasakosiu; pradėjusi nuo asmeniškos istorijos, tikėtina, kad atskleisiu daugiau faktų apie save. Nors manęs visiškai nepažįstate, kažkodėl jums pradėjau rūpėti.
Turiu prisipažinti – padariau taip tyčia. Tyčia pradėjau nuo savęs, tyčia papasakojau apie savo reakcijas ir atskleidžiau savo emocijas. Norėjau jus sudominti, kad skaitytumėte toliau. Matote, čia, internetinėje erdvėje, mes visi kovojame dėl dėmesio. Vienas iš būdų, kaip sudominti žmogų ir priversti jį skaityti toliau, yra būti asmenišku. Žmonėms įdomūs kiti žmonės. Būtent dėl šios priežasties mūsų smegenų vingiais keliauja šiukšlių kalnai, kuriuos gamina socialinių tinklų vartotojai.
„Kas iš jūsų nori būti rašytojais?“, – kiekvieną rugsėjį klausiu savo studentų per pirmąją paskaitą. Kadangi jie – daugumoje lingvistinės, Naujųjų medijų kalbos studijų programos studentai, rankos pakyla. Ne miškas, bet kasmet vis daugiau.
Gali būti, kad potencialių rašytojų daugėja dėl to, kad studentai ima suprasti, kaip plačiai pritaikomas šis gebėjimas – turinio marketingas šiandien vienas iš siūlomų magiškų sprendimų bet kokiai bet kokio verslo problemai. Tačiau, gali būti, kad jie mato, kad iš principo, visi mes jau esame rašytojai. Ką tik patikrinau – šiandien išsiųsta 120 milijardų laiškų, 350 milijonų tweetų, parašė beveik 3 milijonus tinklaraščio įrašų. O dar tik vidurdienis.
Tikriausiai manysite, kad mano klausimas šiame kontekste yra absurdiškas, juk nereikia nė norėti būti rašytoju – visi ir taip rašome kasdien. Man atrodo, kad kur kas didesnis absurdas yra kartoti: „jei gali nerašyti – nerašyk“ (vietoj „rašyti“ galima įterpti „piešti“, „muzikuoti“, „kurti“) ir rašytoją, kūrėją laikyti antgamtinėmis savybėmis apdovanotu genijumi, kuriam a) nereikia mokytis, b) nereikia jausti atsakomybės už savo kuriamą turinį, nes jis yra unikalus, vadinasi, nekritikuotinas.
Šiandien sakau taip: „Nerašyti negali, todėl pasistenk rašyti gerai“. Pasistenk nešiukšlinti, pasistenk suprasti, kad tavo publikacija dėl interneto masiškumo gali pasiekti didesnį nei bestselerio tiražą, padaryti poveikį gausybei žmonių.
Aišku, kitas klausimas – ką tai reiškia rašyti „gerai“? Tam skiriame visą semestrą, tačiau jei norite šiokių tokių įžvalgų, štai jums antra užuomina: jei siekiate, kad jūsų tekstu patikėtų, būkite kiek įmanoma tikslesni. Kiek aukščiau pateikiau šiek tiek skaičių. Tikiu, kad jie jus nustebino – interneto vartotojų yra nepilni 4 milijardai, tad išeina 30 milijardų elektroninių laiškų per dieną vienam interneto vartotojui (daugelis jų – šiukšlės, kurias siunčia mašinos). Sutikite, įspūdinga. Aš nemelavau, bet ar jūs tikrinote? Mes mylime skaičius, tikslius įvardijimus, detalius aprašymus. Tai padeda patikėti, kad žmogus, kuris pasakoja istoriją, yra gerai informuotas, žino, ką kalba. Beje, tuo puikiai naudojasi fake news kūrėjai.
Neseniai vedžiau kūrybinio rašymo seminarą gausiai auditorijai – kone pusšimčiui įvairių verslų atstovų, valstybinių įstaigų darbuotojų. Jiems, po pirmojo, uždaviau antrąjį klausimą: „O kas iš jūsų jau atliko kokius nors veiksmus, kad taptų rašytoju – t. y., kažką parašė?“ Rankų pakilo kur kas mažiau.
Praraja tarp „norėčiau, galėčiau“ ir „padariau“ yra gana didelė. Joje – baimės, kad tavo tekstas bus neįdomus, nežinojimas nuo ko pradėti ir manymas, kad viskas, apie ką buvo verta pasakoti, jau papasakota, taip pat – laiko trūkumas. Atlikdami kūrybinio rašymo pratimus ir dalindamiesi savo kūryba su grupe, žmonės dažniausiai suvokia, kad įvairios baimės, kaip ir laiko trūkumas, yra fiktyvios problemos. Nėra neįdomių istorijų, o laiko yra visada, svarbu, kam jį paskirsi.
Ar ne paradoksalu tai, kad postindamas „Facebooke“ retas kankinasi dėl tokių problemų? Greičiausiai, dėl to, kad tekstas ant popieriaus vis dar suvokiamas kaip „kokybiškesnis“ nei tekstas ekrane, nors produktyvus tinklaraštininkas per mėnesį gali parašyti knygą. Ignoruojamas faktas, kad yra labai prastų knygų ir labai gerų tinklaraščių. Vienas iš skirtumų tarp blogo ir gero teksto, kad ir kokioje medijoje jis būtų publikuotas – redaktoriaus, žvilgsnio iš šalies, nebuvimas. Rašymas yra iš esmės perrašymas. (Šį 1 290 žodžių tekstą rengiau 429 minutes, mano spausdinimo greitis – maždaug 45 žodžiai per minutę. Rašiau maždaug 28 minutes, galvojau, braukiau, perrašinėjau – redagavau – 400 minučių, daugiau nei šešias valandas.)
Jeigu prieš posto ar tweeto publikavimą, elektroninio laiško išsiuntimą jį perskaitytume, įsijausdami į žmogaus, kuris skaitys, poziciją, t.y. pagalvotume apie auditoriją, elektroninių šiukšlių kalnas sumažėtų dvigubai, o gal – trigubai.
Tiesa, klausimas kaip papasakoti gerą istoriją, išlieka. Ar žinote, kokioje šalyje yra daugiausiai rašytojų? Islandijoje. Iš 300 tūkstančių šalies gyventojų kas 10-as yra išleidęs knygą. Patys islandai juokauja, kad jų šalyje tiek daug tamsių vakarų, kad jiems tiesiog nėra daugiau ką veikti – jie pasakoja istorijas. Vienintelė sąlyga romanui parašyti yra noras parašyti romaną, sako rašytoja Jane Smiley. Johnas Irvingas savo legendiniame romane „Pasaulis pagal Garpą“ personažo lūpomis pakartoja: rašytojai tėra šiek tiek geresni istorijų pasakotojai.
Gero teksto savybes įvardyti nėra taip lengva, kaip blogo. Geruose tekstuose sakiniai liejasi srauniai kaip upeliai pavasarį, o akcentai fiksuoja srovės kryptį kaip šlapi akmenys tėkmėje. Skaitydamas gerą tekstą užuodi rytmetinės kavos kvapą ir išgirsti kaip traška pjaunamos šviežios duonos pluta. Geri tekstai ne moko gyventi, o pasakoja apie gyvenimą taip, kad imi iš tiesų gyventi.
Nežinau, ar pastebėjote, mano tekstas tapo vaizdingesnis. Pasitelkiau visus pojūčius – aprašiau vaizdą, garsą, kvapus, lytėjimą, paminėjau judesį. Matote, tyrimai rodo, kad skaitant vaizdingą tekstą įsiaudrina ne tik tos smegenų dalys, kurios atsakingos už teksto apdorojimą, bet ir tos, kurios susijusios su kvapais, lytėjimo pojūčiais. Skaitant apie judesį, įsiaudrina tos smegenų dalys, kurios atsakingos už to judesio atlikimą. Kitaip tariant, skaitymas gali tapti gyvenimo repeticija.
Maža to, žmonės literatūrinius personažus suvokia kaip gyvus žmones, kurių išgyvenimai yra priimami kaip tikri. Skaitydamas gali išgyventi visas įmanomas situacijas ir iš jų mokytis, nebūtinai jas patirdamas savo gyvenime. Gali mokytis iš kitų klaidų, gali ugdyti save kitų patirtimi. Tai žinojo dar senovės graikai, kurie tragediją laikė žmogaus civilizacijos ugdymo įrankiu. Beje, Islandijoje nusikaltimų lygis – ypač žemas. Tai gali būti ir du nesusiję faktai, bet aš noriu tikėti, kad literatūra veikia.
Jau šiek tiek po penkių, artėju link pabaigos. Pagal klasikinę pasakojimo struktūrą kiekvienas darinys turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Dėliojame į šią struktūrą savo patirtį, net jei natūraliai ji yra tik paskiri emocijų ir minčių pliūpsniai. Šiame tekste pabaigą žymi ne tik trumpėjančios pastraipos, mažėjantis klausimų skaičius, bet ir pirmasis iš pabaigos vaizdinių – penkta valanda, metas baigti darbą.
Galvoju apie kūrybinio rašymo pamokas; gana rizikingai dar pavadinime pažadėjau, kad jis gali išgelbėti mūsų smegenis nuo ekologinės katastrofos. Būk asmeniškas, būk tikslus, atsakyk už tai, ką rašai ir publikuoji, redaguok, remkis tikra, pojūčių patirtimi, laikykis struktūros – suskaičiuoju šešias. Tai – nei galutinis, nei vienintelis receptas, kaip tapti geresniu rašytoju, bet puikiai tinkamas pradžiai. Nerašyti negalime, pasistenkime rašyti gerai.
Vakarų literatūros tradicijoje vyrauja uždara pabaiga. Pasakojimas eina ratu, ir pabaigoje grįžta į pradžią. Rašytojas čia neretai panaudoja tą patį pradžios vaizdinį, kad visiems būtų prikišamai aišku, jog įvyko pokytis – herojus, nugalėjęs drakoną, grįžo namo. Taigi, tas mano bičiulis ir jo postas „Facebooke“.
Tiesa ta, kad tekstas buvo apie Pasaulio futbolo čempionatą, bet klaidų buvo gal viena, gal trys – tiksliai neprisimenu. Grotažymės nebuvo – jis ne iš tų, kurie jas deda. O ir plastiko kalnus, keliaujančius su Golfo srove, mačiau ne tą pačią dieną, o gal išvis nemačiau, gal kažkas man pasakojo, kad matė. Bet jie egzistuoja, taip, kaip egzistuoja galybė bevertės informacijos, šiukšlėmis užkemšančios mūsų smegenų kanalus.
Vienas iš mylimiausių mano rašytojų Julianas Barnesas (jo knygų yra ir lietuviškai, neblogai išverstos) viename interviu sakė: „Literatūra yra grandiozinis, gražus ir puikiai sustruktūruotas melas, kuris pasako daugiau tiesos, nei bet koks faktų rinkinys“. Jei perskaitėte iki čia, džiaugiuosi, jog man pavyko taip sėkmingai pameluoti apie tiesą.
