„Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – tai bene daugiausiai diskusijų sukėlusi Idėja Lietuvai. Dar 2016 m. priimtoje Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programoje buvo akcentuota susiformavusi nepalanki viešoji nuomonė apie pedagoginius darbuotojus, jų veiklą ir jos kokybę bei ieškota sprendimų, kaip tai pakeisti.
Programoje įvardintos šešios kryptys: gabių ir motyvuotų asmenų pritraukimas į pedagogines profesijas, pedagogų rengimo sistemos tobulinimas, dirbančių mokytojų kompetencijų tobulinimas, darbo aplinkos ir sąlygų gerinimas, materialinės gerovės didinimas, viešosios nuomonės formavimas ir komunikacija. Dalis šių pokyčių jau inicijuota, rengiami nauji dokumentai.
Be šios programos, pristatytas ir kitas dokumentas – Geros mokyklos koncepcija – buvo labai palankiai sutiktas pedagogų bendruomenės. Šis dokumentas akcentuoja švietime dirbančių asmenų būtinuosius požymius: profesinę (edukacinę) meistrystę, aukštą savivertę, pasitikėjimą, motyvaciją ir jų asmeninių savybių įvairovę, nes „mokykla įdomi ir įvairiapusė tiek, kiek įvairūs joje dirbantys žmonės“.
Kalbant apie mokytojo profesijos prestižo kėlimą yra ne mažiau svarbu, kokiu tonu, emocija, maniera pedagogai kitiems pasisako dirbantys mokytojais: turintiems didesnę įtaką, daugiau uždirbantiems, turintiems daktaro laipsnius, daugiau keliavusiems, vystantiems savo verslus? Ar mokytojų turimas išsilavinimas, įgyti gebėjimai, profesinis augimas sustiprina jų pasitikėjimą savimi, jų savivertę ir išplauna nepilnavertiškumo kompleksą?
Šis laikas daugeliui dirbančių mokytojų (ar ketinantiems jais tapti) yra pokyčių, nerimo ir profesinės tapatybės permąstymo laikas. Šie pokyčiai matosi ir apie tai norisi kalbėti.
Edukacijos laukas tampa vis patrauklesnis. Tai galime matyti stebėdami privačių verslų plėtojimąsi šiame lauke – kuriasi privatūs darželiai, mokyklos, priežiūros ir užimtumo paslaugas po pamokų teikiančios iniciatyvos, neformalaus švietimo mokyklos.
Daugiau nei prieš metus vykęs „TEDxVilniusED“ renginys parodė, kad edukacijos lauke daugėja ir aktyviai veikiančių, jaunų žmonių, taip pat, pabrėžčiau, daugėja jaunų vyrų. Tai lyg ir rodytų profesijos patrauklumo pokytį. Didėja konkursai į pedagogikos profesines studijas, kur turint bakalauro laipsnį, įgyjama pedagogo kvalifikacija ir teisė dirbti mokytoju.
Kauno technologijos universiteto (KTU) pavyzdžiai rodo, kad gretutines pedagogikos studijas renkasi studentai, aktyviai dalyvaujantys mokslo tyrimų projektuose, t. y., greta studijų, papildomos tyrimų veiklos, jie dar siekia pedagogo kvalifikacijos.
Dar daugiau – gabūs jaunuoliai, baigę studijas prestižiniuose pasaulio universitetuose, kaip lygiagrečią karjerą ar vieną iš jos komponentų, mato įsitraukimą į edukaciją įvairiausiais pavidalais: ateinant į mokyklą tik kelioms pamokoms, kuriant savo autorines mokyklas, neformalaus švietimo programas, vasaros mokyklas. Jei tik leisime jiems įsitraukti aktyviau – jie sugalvos dar įdomesnių sprendimų.
Šiandienos mokytojui – rytojaus lūkesčiai
Diskusijos žiniasklaidoje apie mokytojų rengimą taip pat toliau aktyvėja, o pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos peržiūri savo taikytus modelius, juos atnaujina ir keičia.
Tuo tikslu KTU surengėme susitikimą su skirtingų Lietuvos mokyklų vadovais, kurių klausėme, kokio mokytojo šiandien laukia mokyklos?
Didžiausia per pokalbį atrasta vertė – mokytojo kompetencijų sąrašas. Mokyklų vadovai teigia, kad šiandien mokytojas turi būti empatiškas, gebėti naudotis pasauliniais e. ištekliais ir kurti edukacinę aplinką pagal mokinių poreikius, dirbti ir mąstyti projektais, save suvokti kaip organizacijos ar bendruomenės narį.
Dar dvi kompetencijos – šiek tiek sudėtingesnės. Pirmoji – mokytojui vertybe ir prioritetu turi būti mokinys. Ne vadovas, ne tėvai, ne svečiai atvykę į pamoką, o mokinys. Vadyboje tai pasireiškia aiškiu kliento apibrėžimu ir siekiu, apsisprendimu dirbti tik klientui. Ši nuostata jau dabar labai stipriai veikia Valdorfo ir Montesori sistemų mokyklose.
Antroji kompetencija – gebėjimas kalbėtis su tėvais apie vaikų ugdymo poreikius ir jų vaikams skirtus ugdymo sprendimus. Kalbėtis profesionaliai ir įtikinamai. Kurti prasmingą dialogą, kuris tėvus ir mokytojus sutelktų partnerystei kuriant, ieškant ir parenkant ugdymo sprendimus.
Toks mokytojo profilis yra nemažas iššūkis pedagogų rengėjams, nes mes turime padėti mokytojams tokiais tapti. Studijų laikas turi būti skirtas treniruotėms ir bandymams, būdami studentai jie turi daug kartų bandyti: aiškiai įvardinti, kokį rezultatą turi pasiekti ne jis, kaip mokytojas, o jo ugdytinis.
Tada – sukurti scenarijų, ką jis, kaip mokytojas, darys, kad ugdytinis pasiektų numatytą rezultatą, ir pasitikrinti, ar pavyko. Nustatyti silpnąsias vietas pasirinktame veiklos scenarijuje, ir vėl bandyti.
Galime tai vadinti pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimu, refleksyviu mokymusi ar kitaip, bet svarbu, kad studijų laikas leistų bandyti daug kartų: suklysti, išsiaiškinti klaidas, pergalvoti ėjimą ir vėl bandyti. Universitetas ir dėstytojai turi sukurti ir pasiūlyti būsimiems pedagogams bandymų laboratoriją ir kūrybines dirbtuves.
Be kūrybinių dirbtuvių, mokytojų rengimo modelį vertėtų papildyti profesinių santykių konsultavimu – supervizijomis. Supervizijos skatina ir padeda įvertinti, analizuoti bei tobulinti savo profesinę veiklą. Pedagoginių studijų programoje supervizija prasminga todėl, kad pedagogai savo darbe susiduria su įvairiais iššūkiais, pasipriešinimu, įtampa, konfliktais, nuo kurių priklauso ne tik jų savijauta, bet ir darbo su mokiniais rezultatai.
Veikimo daug, o „treniruojami ne tie raumenys“
Šiandienos mokytojas turėtų nuolat ieškoti naujų sprendimų, kaip savo mokiniams padėti suprasti, susieti naują informaciją su jau turimu žinojimu. Sprendimų, kaip stiprinti mokinių mokymąsi ir išmokimą, paieškos, turėtų būti pasitenkinimą teikianti veikla. Vakar gal būčiau akcentavusi kitus dalykus, bet šiandien sakau, kad mokytojas turi degti noru išmokyti mokytis.
Šiandien mokytojas turi labai gerai suprasti, ko nori išmokyti, kaip tai darys ir kas jam įrodys, kad mokinys išmoko. Mokytojai puikiai žino, kokias kompetencijas svarbu ugdyti, jie taiko įvairius mokymosi ir vertinimo metodus, bet dažniau nei norėtųsi šie elementai nėra susieti. Nutinka taip, kad veikimo daug, o „treniruojami ne tie raumenys”.
Tikslieji ir gamtos mokslai – tik daugiadalykiame kontekste
Visame pasaulyje augantis kvalifikuotų, skirtingas tiksliųjų, gamtos ir technologijos mokslų sritis apjungiančių STEAM (angl. Science, Technology, Engineering, Art/design, Maths) specialistų poreikis, ypač skausmingai jaučiamas verslo įmonėse – Europos Komisijos duomenimis, 2020 m. numatoma 16 mln. laisvų darbo vietų STEAM specialistams.
Remiantis tarptautinių rodiklių duomenimis, Lietuvos mokinių STEAM pasiekimai, arba matematinis ir gamtamokslinis raštingumas, yra gerokai prastesni nei pasaulio valstybių vidurkis, o matematiką ir gamtos mokslus šalies mokiniai laiko sunkiais ir neįdomiais.
Nepakankamas įsitraukimo į STEAM dalykų mokymąsi pastebimas jau mokykloje. Dažnai tai lemia bendrojo ugdymo mokyklose ugdomo turinio fragmentiškumas – dalykai yra ne integruoti, o atskirų dalykų žinios – savitikslės. Jos turėtų būti perkeliamos ir nukreipiamos sudėtingiems reiškiniams paaiškinti, kūrybiniams, inovatyviems mokinių projektams ar sprendimams inicijuoti ir jiems vykdyti.
Tiksliųjų ir gamtos mokslų ugdymo mokyklose situaciją galėtų keisti mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemos koregavimas, kuris užtikrintų, kad pažangiausios, tyrimais grįstos naujienos kuo greičiau pasiektų dirbančius mokytojus.
Šiandien mokytojai turi labai gerai išmanyti ne tik studijuojamą mokslo kryptį, bet ir gebėti perlipti savo ugdomojo dalyko ribas, dalyko žinių visumą valdant sudėtingame, judriame ir daugiadalykiame kontekste.
Į edukacijos lauką mokytojas turėtų ateiti su giliai įvaldytu dalyko turiniu, pasirengęs tą turinį įveiklinti ir jungti į sudėtingesnius sprendimus, gebėdamas rasti tinkamų, individualizuotų būdų pagerinti 10-17 metų amžiaus mokinių matematinį ir gamtamokslinį raštingumą ir paskatinti domėjimąsi STEAM karjera.
Mokytojų rengimas – skirtingų mokslo sričių sandūroje
Nuo 1998 metų pedagogikos profesinėse studijose parengta daugiau nei 700 pedagogų: 12 biologijos, 37 chemijos, 8 fizikos, 105 informacinių technologijų, 19 matematikos, 67 technologijų ir kitų dalykų mokytojai.
Šią statistiką sakau todėl, kad dar vis sutinkame nustembančių, kad Kauno technologijos universitetas (KTU) rengia mokytojus. Pernai išleidome pirmuosius absolventus, kurie per įprastą 4 metų studijų laikotarpį įgijo studijuotos krypties bakalauro laipsnį ir dar pedagogo kvalifikaciją.
Technologinis universitetas yra puiki vieta rengti STEAM specialistus – matematikos, chemijos, fizikos, informatikos ir technologijų mokytojus. Dalyko išmanymas, gilus supratimas turi rastis lauko tyrimų rezultatus analizuojančiose akademinėse diskusijose. Dalyką būsimi mokytojai turi perprasti ne tik iš pedagoginės, bet ir lauko mokslinių tyrimų perspektyvos. Pastaroji perspektyva mokytojui leis su moksleiviais „atradinėti“ chemijos, fizikos ar kito dalyko dėsnius, principus, tyrinėti reiškinius ir t.t. Tai ypač svarbu gimnazijos klasių mokytojams.
Suvieniję universiteto išteklius – mokomąsias ir tyrimų laboratorijas, stiprias fizinių ir technologijos mokslų tyrėjų grupes ir gilią patirtį rengiant mokytojus – parengėme naują Integruotosios dalykų pedagogikos bakalauro studijų programą, kurioje pedagogas bus ruošiamas kiek kitaip, nei buvo rengiamas lygiagrečiojo modelio programose.
Programa sukurta taip, kad studentas pats galėtų konstruoti savo profilį: rinktis vieno, dviejų ar net trijų dalykų mokytojo kelią, dominuojant vienam pagrindiniam dalykui.
Dalykų žinios bus gilinamos skirtinguose KTU fakultetuose, studijuojant kartu su fizinių ir technologinių mokslų studentais, o pedagoginė programos dalis bus vykdoma gilią mokytojų rengimo patirtį turinčiame KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete.
Doc. dr. Berita Simonaitienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Pedagogikos ir edukologijos studijų programų vadovė
