Didaktikos konsultantai: technologijos fundamentalių vertybių nekeičia

Patyrę konsultantai dalyvavo antrajame projekto „Modernios didaktikos kompetencijų ugdymo sistema KTU“ etape.

Visame pasaulyje dėstytojų mokymus vedantys didaktikos ekspertai D. Romeinas ir H. Frenckenas įsitikinę, jog sąvoka „geras dėstytojas“ nepriklauso nei nuo kultūrinių skirtumų, nei nuo laikmečio – ji visada susijusi su bendravimo kokybe.

– Į universitetus netrukus ateis naujoji vadinamoji Z karta. Tai – sumanūs jaunuoliai, gebantys naudotis naujausiomis technologijomis, smalsūs, žingeidūs, tačiau, kita vertus, atmetantys senuosius mokymo ir mokymosi standartus. Kaip, jūsų nuomone, tai paveiks dėstymo sistemą mūsų universitetuose?

Daanas: Turime labai aiškiai suvokti, kad pokyčių nesustabdysime. Kitas klausimas, kaip galime juos išnaudoti. Mano nuomone, jei technologijos ir paveiks mokymo sistemą aukštosiose mokyklose, tai tik teigiamai. Tačiau tam reikės laiko.

Henkas: Norėčiau pridurti, kad technologijos gerą mokymo sistemą pagerina, o blogą dar labiau pablogina. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įsivyrauja tam tikros technologijų vartojimo tendencijos. Pavyzdžiui, el. paštu studentai naudojasi tik bendraudami su dėstytojais, o tarpusavio bendravimui mieliau renkasi socialinius tinklus, kuriuos suvokia kaip savo asmeninę erdvę ir į ją ne itin noriai įsileidžia dėstytojus su dėstymo turiniu.

Taip elgdamiesi, studentai laikosi nuomonės, kad socialiniai tinklai – jauniems žmonėms sukurtos technologijos. Dėstytojams reikėtų turėti tai galvoje prieš mėginant perkelti savo paskaitų turinį į, tarkim, „Facebook‘ą“. Kita vertus, technologijų taikymas mokyme nėra naujiena: po 20 metų šiandien aptarinėjamos naujovės bus absoliuti norma.

Daanas: Pritariu, kiekvienas pokytis – tai iššūkis, reikalaujantis daug kūrybiškumo. Tačiau daug jų vyksta mums to nė nejaučiant, kaip antai: daugėja auditorijų su netradiciniu kėdžių išdėstymu, pritaikytu grupiniam darbui, naudojamasi planšetiniais kompiuteriais, išmaniosiomis lentomis ir pan.

Henkas: Taip, išties. Aš apskritai laikausi kiek kardinalios nuomonės, kad tradiciškai normaliais laikomi žmonės yra nuobodūs. Nenoriu nieko įžeisti, tik noriu pasakyti, kad turi būti šiek tiek pamišęs, kad kūrybiškai pažiūrėtum į nusistovėjusias dogmas ir sistemą apskritai, tuomet turi šansų būti pažangiu dėstytoju, gebančiu vesti kokybišką dialogą su jaunąja karta.

– Ar technologijos paveikė dėstymo sistemą Leideno universitete?

Daanas: Švietimo sistema visada atsilieka nuo realaus gyvenimo, net ir Leidene, turime tai pripažinti. Todėl dėstytojų lūkesčiai retai kada suderinami su studentų galimybėmis. Jauni žmonės nebesimoko taip, kaip vyresnioji karta: šiais laikais informacija prieinama keliolika kartų greičiau ir lengviau nei, tarkim, prieš 10 metų. Čia svarbu pabrėžti, kad informacija nelygu žinioms, ką jaunimui kartais sunku suprasti ir įvertinti. Todėl būtina lavinti kritinį analitinį jaunų žmonių mąstymą užuot mėginus pateikti dar daugiau informacijos paskaitų metu. Pastarasis metodas – tai praėjusio amžiaus realija, šiandien gyvename kitomis sąlygomis ir tikroji pridėtinė paskaitų vertė yra mokymas informaciją valdyti, o ne ją įsisavinti.

Kalbant apie pokyčius mūsų šalyje, be abejonės, tam tikros įtakos esama. Pavyzdžiui, kai kuriuose Nyderlandų universitetuose draudžiama paskaitų metu turėti nešiojamuosius kompiuterius. Gerai tai ar blogai – lieka atviras klausimas. Vis dėlto, mano nuomone, jei paskaita įdomi ir studentai jaučia jos naudą, kompiuteriai kitiems nei mokymosi tikslams naudojami nebus.

Henkas: Technologijos šiek tiek padėjo sureguliuoti studentų srautus universitete. Susidarė galimybės pereiti prie individualaus darbo, pavyzdžiui, mokymosi nuotoliniu būdu. Tačiau išryškėjo ir tam tikros grėsmės, kadangi tapo itin sunku pasverti, kiek laiko tam tikrų užduočių atlikimui turi skirti studentas, t. y. sumažėjus tiesioginio kontakto su studentu valandų skaičiui, dėstytojas turi itin gerai apgalvoti studento darbo krūvio balansą, kad ne tik „neperspaustų“, bet ir pernelyg neatleistų vadžių.

– Lietuvoje universitetų dėstytojai neprivalo atnaujinti ar įvertinti savo didaktikos gebėjimų. Laikomasi nuomonės, kad geras mokslininkas savaime yra ir geras dėstytojas, tačiau iš praktikos žinome, kad dažnai būna kitaip. Kokia situacija Nyderlanduose? Ar yra valstybinė politika šiuo klausimu?

Daanas: Nyderlanduose kiekvienas naujas dėstytojas per 2 metus nuo darbo pradžios turi įgyti tam tikrą kompetencijų portfelį, kurį sudaro 4–5 kriterijai, bendri visiems universitetams. Tačiau visam portfeliui skirtinguose universitetuose ar net fakultetuose keliami skirtingi reikalavimai. Pavyzdžiui, Leidene siūlome specialius kursus, kuriais stengiamės padėti dėstytojams iš naujo įvertinti savo patirtį ir padaryti tam tikras išvadas.

– Kas sudaro tą portfelį, kokia jo paskirtis ir kaip jis vertinamas?

Henkas: Tai tam tikras kompetencijų katalogas, kuriuo stengiamasi paskatinti dėstytoją įvertinti savo kvalifikaciją ir dėstymo metodų kokybę. Portfelį iš esmės sudaro savianalizės ir savęs įvertinimo gairės. Jau vien įvedus šį portfelį pastebėta, kad dėmesys universitetuose krypsta nuo mokslinių tyrimų prie dėstymo kokybės.

Daanas: Taip, portfelio kriterijai savaime skatina dėstytojus įsivertinti savo darbą atitinkamais aspektais. Tačiau įvestas ir išorinis portfelio vertinimas, kurį sudaro tiek dėstytojo kompetencijas pagrindžiančių dokumentų vertinimas, tiek užsiėmimų stebėjimas bei vertinimas. Kitaip tariant, dėstytojas turi konsultantą, kuris visapusiškai išanalizuoja kurso struktūrą, dėstytojo kompetencijas, pateikia atsiliepimus ir pastabas, ką ir kaip būtų galima pakeisti.

Henkas: Tiesa, šis vertinimas padeda patiems dėstytojams suvokti, kad net ir turėdami itin daug dėstymo patirties, jie gali išmokti bei atrasti naujų dalykų. Tai labai svarbu, nes toks yra tiesiausias kelias darbo kokybės gerinimo link.

– Ar lengvai dėstytojai pasidavė naujoms tendencijoms? Gal sulaukėte didelio pasipriešinimo?

Daanas: Kaip jau minėjome, naujovės – tai iššūkis tiek jas diegiančiajam, tiek jas priimančiajam. Pats dirbu dėstytojų konsultavimo srityje jau 7 metus. Pradžia tikrai nebuvo lengva, susidūrėme ir su apatija, ir su skeptikais. Tačiau žmonės gana greitai įvertino mūsų darbo naudą, grįžta pasitarti pakartotinai, dalijasi savo nauja patirtimi su kolegomis, kurie į mus kreipiasi jau savo iniciatyva. Suvokimas, kad būtina nuolat peržiūrėti savo darbo principus atsižvelgiant į nūdienos realijas, tikrai stiprėja ir tai mus džiugina. Kita vertus, nepasakyčiau, kad sumažėtų darbo tokiems dėstytojų konsultantams kaip aš (juokiasi). Tad yra dar daug taisytinų dalykų.

– Kokia turėtų būti ideali paskaita XXI amžiuje?

Henkas: Norite vizijos? Tuomet prisiminkite pačią ar patį geriausią mokytoją ar dėstytoją, kokį esate turėję. Ne idealų, bet geriausią. Pagalvokite, kokie yra svarbiausi gero pedagogo bruožai ir turėsite atsakymą, nes esminiai reikalavimai dėstytojui laikui bėgant nelabai pakito. Pakito tik priemonės, kuriomis geras dėstytojas bendrauja su savo studentais. Esu dirbęs daugelyje šalių įvairiuose kontinentuose: ir Europoje, ir Azijoje, ir Afrikoje. Galiu tvirtai pasakyti, kad suvokimas, kas yra geras dėstytojas, nepriklauso nuo kultūros – visi pašnekovai įvardija tuos pačius gero dėstytojo kriterijus ir jie dažnai susiję su bendravimo kokybe, pabrėžiu, ne kiekybe, o kokybe. Jei dėstytojas užduoda savo studentams daug klausimų, tačiau nelaukia atsakymų arba juos ignoruoja, neigia, nemėgina išvystyti diskusijos, o tik pateikti tai, ką laiko tiesa, nelaikyčiau to kokybišku bendravimu. Kitaip tariant, atsakas ir atsakymas nėra tapatūs dalykai.

Daanas: Kaip matote, negalime pateikti idealios paskaitos aprašo, nors dažnai sulaukiame šio klausimo (juokiasi). Kalbėdami apie XXI amžiaus idealus žmonės dažnai piešia futuristinius vaizdelius itin pabrėždami technologijų svarbą ir ieškodami kažko itin naujo, nematyto, absoliučiai išradingo, kas turėtų būti panacėja dabartinėms problemoms spręsti. Tačiau fundamentalios kokybiško mokymo kolonos išlieka tos pačios – tai pagarbus dėstytojo ir studento santykis, kuriame abu suvokia savo atsakomybes: dėstytojas dalijasi savo patirtimi, studentas tą patirtį priima. Be perdėtų reikalavimų, be užgaidų, su užsidegimu mokyti ir mokytis. Tad ideali XXI amžiaus paskaita, mano supratimu, yra tokia pati, kaip ir XVIII ar XX amžiaus idealios paskaitos – ji kuriama ir dėstytojo, ir studento pastangomis.

– Na gerai, futuristinė vizija sugriauta, tačiau, kaip ir patys jau minėjote, dėstymo sistemos pokyčius, sąlygotus technologijų, jau stebime. Kaip manote, ar pasikeis dėstytojo vaidmuo dėstytojo ir studento santykyje į šią formulę įvedus technologijas?

Henkas: Jei atvirai, nemanau, kad technologijos labai keičia dėstytojo vaidmenį. Dėstytojo ir studento santykio palaikymas įrašytas gero dėstytojo genuose (šypsosi). Juk iš esmės tai yra bendravimas, kuris būdingas žmonijai, tik labai tikslingas, siekiantis išauginti naują sąmoningą žmogų. Tad technologijos gali tik padėti palaikyti tą santykį, bet ne jį keisti.

Daanas: Taip, išties, jei dėstytojas norės padėti studentui užaugti, jis ras būdų tai padaryti. Jei tam reikės technologijų – jis jomis pasinaudos, jei technologijos nebus būtinos santykiui palaikyti, jų egzistavimas neturės esminės įtakos dėstytojo ir studento bendradarbiavimui. Nenorime paneigti technologijų svarbos, tiesiog nemanome, kad tai lemiamas faktorius kalbant apie dėstymo kokybę.