Jurgita Mikelionienė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) docentė, Lingvistikos ir vertimo studijų krypčių programų vadovė
1952 m. vasario 21 dieną Dakoje, Bangladeše, įvyko Bengalų kalbos judėjimo pavadinimą gavęs studentų pasipriešinimas prieš vyriausybės siūlymą bengalų kalbai vartoti arabiškus rašmenis. Dėl to būtent vasario 21-ąją nuo 2000-ųjų minima Tarptautinė Gimtosios kalbos diena, kurios idėją tuometiniam Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kofiui Ananui pasiūlė Kanadoje gyvenantis bengalas, norėdamas atkreipti dėmesį į gimtųjų kalbų saugojimo būtinybę. Kodėl gimtoji, kitose kalbose dar vadinama motinos kalba, tokia svarbi? Ar jos reikšmė nėra pervertinama šiame daugiakultūriame ir daugiakalbiame pasaulyje? Ar nenyksta lietuvių kalba?
Gimtoji kalba – ryškiausia kiekvienos tautos tapatybės dalis, joje atsispindi visa patirtis, tradicijos ir išmintis. Gimtoji kalba laikoma kultūros paveldu, o jis turi būti puoselėjamas. Paradoksalu, bet būtent pagarba ir gimtosios kalbos vertės suvokimas padeda ugdyti kitą, ne mažiau svarbią savybę – tai toleranciją daugiakalbystei.
Būtent siekiant mokslo, švietimo ir kultūros progreso skatinama kalbinė įvairovė, užtikrinanti savitą pasaulio suvokimą, o tai įmanoma tik puoselėjant gimtąją kalbą.
Todėl tarptautinės Gimtosios kalbos dienos idėja iš tiesų yra dvipusė: švęsti kalbinę įvairovę pasaulyje ir teisę vartoti gimtąją kalbą individualiai. Tačiau turime suprasti, kad pasaulyje vykstantys globalizacijos pokyčiai neišvengiamai turi įtakos ir kalbai, kuri, ar laikytume ją socialiniu, ar gamtos reiškiniu, į juos reaguoja ir keičiasi.
Lietuvių kalba ne išimtis. Pripažįstama kaip viena archajiškiausių iš gyvų kalbų ji per savo tūkstančius metų skaičiuojančią istoriją yra patyrusi labai rimtų sukrėtimų. Šiais laikais labai dažnai girdisi įspėjimų, kad kalba patirdama neįtikėtiną anglų kalbos įtaką, neišvengiamai dings iš kalbų žemėlapio, tačiau kodėl tai neatsitiko vokiečių, lenkų ar rusų kalbos prievartinio ar madingu laikomo vartojimo metu?
Ar ji tapo ar gali tapti ne tokia gera? O gal kalbos kokybę ar net gyvastį užtikrina įvairūs nutarimai, aktai, taisyklės ar didesnio ar mažesnio rango klaidų sąrašai?
Manyčiau, kad turime kalba pasitikėti. Ji nenuvylė tautos iki šiol, todėl neturime trukdyti pačiai vystytis, keistis, išsilaižyti žaizdas, išsinaikinti parazitus ir nuolat atsinaujinti, prisitaikyti, padėti lietuviams kuo geriau susikalbėti, susižinoti, perteikti mintis ir jausmus. Kaip teigia žymus britų kalbininkas Davidas Crystalas, kalba nei blogėja nei gerėja, ji tai potvynis, tai atoslūgis.
Akademinėje aplinkoje gimtosios kalbos statusas negali būti sumenkintas. Lietuvių mokslo terminija nuolat pasipildo naujais sąvokų pavadinimais. Jie gimtąją kalbą neretai papildo ir naujaisi skoliniais, kurių profesinėje leksikoje nėra ko per daug baimintis, tačiau, kaip ir visur siekiant harmonijos, taip ir kalboje turi išlikti pusiausvyra tarp savo ir svetimo žodžio.
Nuo visiško „suanglėjimo“ saugo lietuvių kalbą ir 1995 metais įtvirtintas valstybinės kalbos statusas, kuris viešajame diskurse įpareigoja ją vartoti taisyklingai. Jeigu taisyklingumą suprasime pirmiausia kaip mokėjimą rašyti be klaidų, tada taip, nediskutuotinai – mokslinis tekstas, kaip ir operacinė, turi būti sterilus.
Kitose, individualesnėse kalbos vartosenos srityse, pavyzdžiui, poezijoje, ir senas barbarizmas gali tapti tikra puošmena. Tačiau saiko praradimas vartojant naujuosius anglicizmus, įsivaizduojant, kad jie daug madingesni ar demonstruoja geresnį išsilavinimą, greitai gali tapti beskonybe, kiču.
Visi norminamieji šaltiniai, didesnio ar mažesnio masto kalbos klaidų sąrašai nėra kažkokie prievartos, kalbos policijos įrankiai. Jie tiesiog būtini norint žinoti, kaip turi atrodyti taisyklinga kalba, o sprendimas, ar ją tokią vartoti, turi ateiti iš kiekvieno asmeninio suvokimo, kuris tiesiogiai susijęs su pagarba ir atsakomybe savo tautai, valstybei, tradicijoms ir istorijai.
