Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) Ekonomikos krypties studijų programų vadovė prof. dr. Vaida Pilinkienė
Kol vieni skeptiškai vertina kalbas apie artėjančią krizę, kiti svarsto, kaip ekonominė krizė paveiktų jų gyvenimus. Apie šiandieninę Lietuvos ekonominę situaciją, infliaciją bei kas lauks gyventojų šią žiemą, įžvalgomis dalijasi KTU ekonomistė prof. Dr. Vaida Pilinkienė. „Artimiausioje ateityje infliacijos spiralė Lietuvoje gali įsisukti labai stipriai“, – teigia profesorė.
KTU ekonomistų vykdomo tyrimo „Ekonomikos aktyvumo vertinimas ir prognozavimas realiuoju laiku, naudojant didžiuosius duomenis“ duomenimis, šių metų liepą, lyginant su sausiu, manų kruopų kaina vidutiniškai Lietuvoje išaugo 83,7 proc., kukurūzų miltų – 69,7 proc., grikių – 33,1 proc., kvietinių miltų – 29,4 proc., o atskirų prekių kainų augimas fiksuojamas net ne procentais, o kartais.
Energetikos sektoriaus kainų didėjimas (liepos mėnesį euro zonoje energetinių išteklių kainos augo beveik 40 proc.) dar labiau sustiprino brangstančių žaliavų, augančių žaliavinio maisto kainas – dalis maisto prekių pabrango vos ne dvigubai.
Energetikos išteklių brangimas turi tiesioginę sąsają su praktiškai bet kuria pramonės ar paslaugų sritimi, o įvertinant Rusijos apribotą dujų tiekimą Europai, sunkiai prognozuojamą geopolitinę situaciją, šie veiksniai artimiausioje ateityje infliacijos spiralę Lietuvoje gali įsukti labai stipriai.
Tokia situacija nestebina, nes mažos atviros ekonomikos šalys, tokios kaip Baltijos šalys, yra itin jautrios bet kokiems nestabilumams ir ekonomikos šokams. Karas Ukrainoje, energetikos krizė, įtampa žaliavų rinkoje, ar logistikos grandinių trikdžiai – visi šie faktoriai daro įtaką rinkai.
Remiantis Europos Sąjungos statistikos tarnybos (EUROSTAT) duomenims, Lietuvos metinė infliacija šių metų liepos mėnesį, sudarė net 20,8 proc. (birželio mėn. – 20,5 proc.), ir buvo viena iš didžiausių, lyginant su kitomis euro zonos valstybėmis. Svarbu atkreipti dėmesį, jog nuo birželio infliacija padidėjo 0,7 proc. punkto. Prastesnė situacija buvo tik Estijoje (22,7 proc.) ir Latvijoje (21 proc.).
Jau dabar visi ekonomikos rodikliai signalizuoja apie artėjančią ekonomikos krizę ir, panašu, kad piko dar nepasiekėme. Kaip ir bet kokiu kriziniu laikotarpiu pagrindinė rekomendacija – klasikinė, susijusi su žmogaus gyvenimo būdu: atsidėti 10 proc. nuo pajamų kas mėnesį arba turėti minimaliai 3-6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio santaupų. Kitaip tariant, norint „susiveržti diržus“ saikingai, taupyti reiktų pradėti jau dabar.
Šiandien Lietuvoje kone garsiausiai kalbama apie kylančias elektros kainas. Natūralu, kad tai labiausiai paveiks tas įmones, kurios savo gamybos ar paslaugų teikimo procesuose yra imlios elektros energijos vartojimui. Tai gali būti tiek gamybinės įmonės, tiek paslaugas teikiančios įmonės, kurių prekės nėra pirmo būtinumo. Pavyzdžiui, apgyvendinimo, maitinimo, turizmo sektoriai, kurie dar ir po pandemijos nėra galutinai atsigavę.
Jau dabar girdime, kad veiklą žiemai planuoja stabdyti dalis viešbučių, laikinai stoja viena didžiausių įmonių Lietuvoje UAB „Achema“. Nekilnojamo turto (NT) sandorių mažėjimas (NT sandorių šiais metais sausio–liepos mėnesiais buvo sudaryta 17 proc. mažiau nei analogišku laikotarpiu praėjusiaisiais metais) signalizuoja ne tik apie NT rinkos susitraukimą, bet gali kelti pavojų visam statybų sektoriui. Net ir laikinas NT vystytojų stabtelėjimas „apsižvalgymui, kas bus“ turi neigiamos įtakos susijusiems sektoriams.
Be abejo, spaudimas dėl atlyginimų kilimo išlieka. Tuo labiau, kad jau girdimas Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pasiūlymas didinti minimalią mėnesinę algą (MMA) iki 800 eurų, o neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) iki 740 eurų, taip pasidalinant darbo užmokesčio didinimo naštą tarp darbdavio ir valstybės. Tai leistų patiems pažeidžiamiausiems bent jau patenkinti būtiniausius poreikius, susimokėti už elektrą ir šildymą.
Kalbant apie kitas dirbančiųjų grupes ir jų atlygį, viskas priklausys nuo to, kiek yra tvarūs įmonių verslo modeliai, kokia eksporto rinkų padėtis ir atvirumas bei kiek verslas priklausomas nuo energetinių išteklių. Beje, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) rekomendacijos Lietuvai yra panašios kaip ir 2008-2009 metais: mažinti valstybės išlaidas ir biudžeto deficitą, kas signalizuoja ribotą darbo užmokesčio augimą viešojo sektoriaus darbuotojams.
COVID-19 pandemijos laikotarpiu vyriausybės, kaip aktyvios ekonomikos skatintojos, vaidmuo padėjo išvengti arba bent jau sumažinti verslo bankrotų skaičių. Kaip elgsis Lietuvos vyriausybė šį kartą, sunku pasakyti. Tačiau euro zonos valstybės viena po kitos praneša apie ekonomikos skatinimo priemones, skirtas bent dalinai išlaikyti vidaus vartojimą ir verslo gyvybingumą.
Žvalgantis po Europą akivaizdu, kad euro zonos šalių vyriausybės nesiruošia likti pasyviomis situacijos stebėtojomis, o bando gelbėti savo ekonomikas nuo recesijos ir mažėjančio vartojimo, taikydamos įvairias ekonominės politikos priemones.
Prancūzija skyrė papildomą 20 mlrd. eurų paramos paketą, kuris nukreiptas į infliacijos švelninimą bei energetikos išteklių kainų mažinimą. Įgyvendinant šio paketo priemones, numatyta „darbuotojų kuro pašalpa“ (nuo 300 iki 500 eurų, priklausomai nuo pajamų ir atstumo iki darbovietės), kuri bus taikoma pusei visų mažesnes pajamas gaunančių žmonių, taip pat padidintos išmokos mažas pajamas gaunantiems žmonėms bei neįgaliesiems.
Tuo tarpu Vokietijos vyriausybė parengė su energetikos ištekliais susijusį paramos paketą, kurio vertė viršija 30 milijardų eurų, įskaitant 300 eurų vertės vienkartinę išmoką dirbantiesiems, papildomas socialines išmokas, sumažino benzino ir dyzelino mokesčius, įvedė nuolaidas autobusų ir traukinių bilietams.
Italija metų pradžioje patvirtino 35 mlrd. eurų pagalbos paketą, kurį rugpjūčio mėnesį papildė dar 17 mlrd. eurų (iš viso tai sudaro daugiau nei 2 proc. Italijos bendrojo vidaus produkto (BVP)). Jis skirtas namų ūkiams ir verslui kovoti su infliacijos pasekmėmis bei aukštomis energetinių išteklių kainomis.
