Lietuvos darbo rinką kamuoja dvi akivaizdžios problemos: dėl emigracijos valstybė nuolat praranda darbingo amžiaus piliečius bei vis labiau jaučiamas tam tikrų sričių kvalifikuotų specialistų trūkumas. KTU mokslininkių atliktas tyrimas rodo, kad egzistuoja galimas problemos sprendimo būdas – virtualus darbas.
Kol vieni darbdaviai žada didesnius atlyginimus, palankias darbo sąlygas ir papildomas motyvacijos priemones, kiti reikiamų specialistų dairosi tarp studentų ar užsienio piliečių. Ar gali būti, kad galimas įsisenėjusių problemų sprendimas – panosėje, tačiau lieka nepastebėtas?
Pasak Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorės Vilmantės Kumpikaitės–Valiūnienės, išeitis sprendžiant problemas yra, tačiau visuomenėje apie ją dar mažai diskutuojama. Jos nuomone, tai galimai galėtų būti ir lietuvių migrantų susigrąžinimą skatinanti priemonė.
„Viena iš galimybių užpildyti laisvas darbo vietas – pasinaudoti užsienyje gyvenančių tautiečių paslaugomis, įdarbinant juos virtualiai“, – sako socialinius ir ekonominius procesus tyrinėjanti mokslininkė, tačiau ji pabrėžia, kad toks sprendimas nėra absoliučiai universalus ir pritaikomas tik esant tam tikroms sąlygoms.
Įdarbinti galima, tačiau ne visiems darbams
Profesorės teigimu, skaičiuojama, kad per Nepriklausomybės laikotarpį iš Lietuvos išvyko apie 710 tūkstančių arba kas šeštas jos gyventojas, 80 procentų gyventojų savo artimoje aplinkoje turi pažįstamų emigrantų. Remiantis 2018 metų Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, apie 73 procentai visų emigrantų yra darbingiausio amžiaus, t.y. nuo 15 iki 44 metų.
„Jeigu migrantai grįžtų, dalis jų parsivežtų žinias ir naujai įgytus įgūdžius, kurie būtų labai naudingi“, – pastebi V. Kumpikaitė–Valiūnienė, įžvelgdama potencialą laisvoms darbo vietoms užpildyti. Vis dėlto, profesorė apgailestauja, kad kol kas grįžtančiųjų skaičius nėra didelis ir noras sugrįžti mažėja ilgėjant užsienyje praleistam laikotarpiui.
Ji teigia, kad kvalifikuotų žinių darbuotojų trūkumas nebūtų toks didelis, jeigu užsienyje gyvenantys tautiečiai būtų virtualiai įdarbinti Lietuvoje įsikūrusiose kompanijose. Tokiu būdu būtų galima pasinaudoti išvykusiųjų žiniomis.
Tačiau profesorė įvardija aplinkybes, kuriomis toks scenarijus būtų įmanomas. „Pirmiausia – neketinančius į Lietuvą grįžti kvalifikuotus darbuotojus galimai sudomintų vis populiarėjantis nuotolinis darbas. Antra – dirbti per atstumą turi leisti paties darbo specifika. Be to, darbdaviams reikėtų apgalvoti, kaip subalansuoti darbo krūvį ir tokį darbuotoją darniai įtraukti į komandą“, – svarsto ji.
Pasak V. Kumpikaitės –Valiūnienės, nuotolinis tautiečių darbas galėtų būti organizuojamas ir visu pajėgumu, ir atliekant papildomus darbus – priklausomai nuo poreikių, susitarimų ir galimybių.
„Tokio tipo įdarbinimas leistų išvengti tarpkultūrinių ir kalbos barjerų, kurie gali kilti priimant užsieniečius, leistų sutaupyti ofisų vietos bei dirbti skirtingose laiko zonose“, – privalumus įžvelgia pašnekovė.
Daugiau nei pusė galvoja apie virtualų darbą
Kumpikaitė–Valiūnienė šiuo klausimu domisi jau seniai, todėl kartu su kolegomis organizavo emigravusių iš Lietuvos gyventojų apklausą. KTU EVF Skaitmenizavimo mokslo grupės tyrėjų iniciatyva atliktu tyrimu siekta išsiaiškinti, ar emigrantai iš Lietuvos norėtų virtualiai dirbti Lietuvoje esančioms kompanijoms.
Tyrime dalyvavo 3022 užsienyje dirbantys iš Lietuvos išvykę jos piliečiai. Du trečdalius apklaustųjų sudarė moterys.
Paaiškėjo, kad apie 42 procentai respondentų jau neturi planų sugrįžti į gimtinę, o 65 proc. respondentų yra patenkinti savo karjera.
Apklausos rezultatai atskleidė, kad net 52 proc. apklaustųjų domintų galimybė dirbti virtualiai Lietuvos įmonei, dar 0,5 proc. respondentų jau dabar dirba tokiu būdu.
Likusieji susidomėjimo tokia galimybe neišreiškė: 17,5 proc. pažymėjo, kad jų nedomintų tokia galimybė, o 7 proc. respondentų dirbti virtualiai tiesiog negalėtų, nes vykdo su internetu nesusijusius darbus – yra treneriai, gydytojai, statybininkai ir pan.
KTU mokslo grupės inicijuoto tyrimo metu taip pat siekta išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių emigrantai norėtų dirbti virtualiai. Beveik pusė respondentų (49,8 proc.) nurodė, kad tai darytų dėl papildomų pajamų. 15 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų įžvelgia naudą, jei pakeistų gyvenamąją vietą. Jie mano, kad jei nuspręstų grįžti į Lietuvą, tai tokio darbo patirtis, tikėtina, padėtų lengviau susirasti darbo vietą. Panašus skaičius apklaustųjų, t.y. 14 proc., nurodė, kad jiems svarbus ryšių su gimtine palaikymas, emocinis prisirišimas.
Tėvynėje likti nori, bet dirbti – ne
Tyrimo metu užčiuoptas ir atvirkštinis procesas: „Dalis respondentų išsakė nuomonę, kad jie norėtų gyventi Lietuvoje ir dirbti nuotoliniu būdu užsienio kompanijoms, kad galėtų gauti jų kompetencijas ir lūkesčius atitinkantį darbo užmokestį“, – pastebi V. Kumpikaitė–Valiūnienė.
Apklausos metu tyrėjai siekė nustatyti ir emigravusių potencialių darbuotojų turimus bei virtualaus darbo atveju pritaikomus įgūdžius. Paklausti, kokį darbą emigrantai galėtų atlikti dirbdami virtualiai, 36 proc. respondentų nurodė, kad galėtų teikti konsultacines paslaugas. Dar 14 proc. respondentų mano, kad galėtų teikti vertimo, 8 proc. – apskaitos paslaugas. Beveik 6 proc. apklaustųjų mano galintys atlikti redagavimo ir 3 proc. – programavimo darbus. Beveik ketvirtadalis (26,5 proc.) respondentų nurodė, kad jokio darbo dirbti virtualiai negalėtų.
„Pastebėtina, kad jaunesni ir labiau išsilavinę respondentai yra labiau susidomėję virtualaus darbo galimybe“, – tyrimo metu išryškėjusią tendenciją komentuoja V. Kumpikaitė–Valiūnienė. Be to, asmenys, kurie mažiau patenkinti savo dabartine karjera, būtų labiau linkę dirbti virtualiai, – teigia ji.
Apibendrindama rezultatus tyrėja sako, kad nemaža dalis emigrantų norėtų dirbti virtualiai, dalintis savo žiniomis bei patirtimi. „Deja, nėra aišku, ar darbdaviai Lietuvoje norėtų lietuvių migrantus įdarbinti virtualiam darbui, ir ar būtų pajėgūs emigrantams mokėti jų pageidaujamą darbo užmokestį,“, – abejonėmis dalijasi V. Kumpikaitė –Valiūnienė.