2019 m. rugsėjo 22-29 dienomis įvyko septintasis Lietuvos-Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo projekto „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai (ORNETEX)“ susitikimas Lucke, Vakarų Ukrainoje.
Seminaro metu buvo susipažinta su muziejų fonduose saugomais eksponatais, atlikta Lietuvos ir Vakarų Ukrainos etnografinių lovatiesių ornamentikos lyginamoji analizė.
Projekto vadovė iš Lietuvos pusės, Kauno technologijos universiteto (KTU) Gamybos inžinerijos katedros docentė Eglė Kumpikaitė pastebėjo, kad Vakarų Ukrainoje labai paplitusios įvairiaspalvės skersadryžės ir languotos lovatiesės. Lietuvoje jos taip pat buvo audžiamos, gausa jos gali konkuruoti su diminėmis ir rinktinėmis lovatiesėmis.
Skersadryžių lovatiesių pynimai ir audimo technikos
„Skersadryžėse ukrainietiškose lovatiesėse vyrauja skirtingi pynimai ir audimo technikos: drobinis, panamos, satininis pynimas ir trys skirtingi ruoželinio pynimo variantai – sustiprintasis, rombinis, laužytasis“, – sako projekto vadovė iš Ukrainos pusės habilituota mokslų daktarė Olena Nykorak.
Ji pasakoja, kad šiose lovatiesėse dominuoja trijų – rečiau penkių – dalių simetriškos kompozicijos, kurių centrinė kompozicijos dalis paprastai yra dvigubai ar trigubai platesnė negu dvi ar trys siauros juostos, lydinčios jas iš abiejų pusių.
„Volynės, Polesios ir Boikovščinos regionuose vyravo simetriškos kompozicijos satininės lovatiesės. Analogiškų satininių lovatiesių Lietuvoje buvo rasta gerokai mažiau“, – teigia O. Nykorak.
Audiniai, austi panamos pynimu ar mažo raporto diminiu keturnyčiu pynimu, išsiskiria reljefine faktūra ir audinio paviršiuje išryškėjančiais kvadratais, išdėstytais šachmatine tvarka. Monotoniškai pasikartojantys horizontalūs šviesūs tonai, šiltų ar šaltų spalvų motyvai aptinkami neutraliame, paprastai tamsiame, fone.
Kaip teigia mokslų daktaras Ludmyla Herus, tokios ukrainietiškos lovatiesės yra įprasčiausios Volynėje ir Bukovinoje. Lietuvoje tokios lovatiesės buvo rastos Dzūkijos regione.
Skersadryžių lovatiesių simetrijos ypatumai
Mokslų daktarės Tetiana Kutsyr nuomone, lovatiesės („riadno“) su horizontalių juostų asimetriniu pasiskirstymu buvo paplitusios Volynėje nuo 1940 m. lygiagrečiai su simetriškais raštais.
„Kai kurios iš šių asimetriškų skersadryžių lovatiesių buvo rastos Lietuvoje, Dzūkijos regione, bet jos buvo mažiau populiarios negu Vakarų Ukrainoje“, – sako Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė.
Pasak E. Nenartavičiūtės, joms būdinga keletas nevienodo pločio juostų, išdėstytų įvairiais intervalais viena prie kitos.
„Šiose lovatiesėse šiltos, šaltos ar kontrastingos juostų grupės yra lygiavertės. Atskiros juostos, šviesiausios ar tamsiausios, akcentuoja kompoziciją ir pabrėžia vertikalų ritmą“, – sako E. Nenartavičiūtė.
Faktūrinių lovatiesių raštai
Anot O. Nykorak, ruoželinės lovatiesės, lygi nant su drobinėmis, ripsinėmis ir satininėmis, yra ženkliai turtingesnės ir įvairesnės struktūros ir faktūros.
„Jos yra apibūdinamos iškiliais faktūriniais lygiagrečiais zigzagais, vadinamais „sosonka“, „smerichka“, „kryvulka“, „chvoiky“ Ukrainoje ir „eglutės“ Lietuvoje, – dalinasi patirtimi O. Nykorak.
Ji teigia, kad šie ornamentiniai motyvai būna išdėstyti tiek išilgai, tiek skersai lovatiesės.
„Taip pat šiose kompozicijose paplitę ir rombai, vienodai užpildantys gaminį, vadinami „ochka“, „vichka“, „dzvunky“ Ukrainoje ir „akutės“ Lietuvoje. Tokie ornamentai yra labiausiai paplitę tirtoje Ukrainos teritorijoje. Tuo tarpu Lietuvoje vyravo languotojo ruoželinio pynimo lovatiesės“, – prideda O. Nykorak.
Pagrindinio rašto išryškinimas Lietuvos ir Vakarų Ukrainos lovatiesėse
Vieno tono rombinio ruoželinio pynimo lovatiesės („riadno“) su mažų rombų raštu „žabni ochka“, kurių kraštai ir galai (pagal perimetrą) akcentuoti simetriškai pasiskirsčiusiomis spalvotomis juostomis, buvo aptiktos Ukrainoje (Volynėje).
„Tokių lovatiesių Lietuvoje nebuvo rasta“, – pastebėjo KTU mokslininkė Daiva Milašienė.
Vakarų Ukrainoje skersadryžių ruoželinių lovatiesių „vereta“ tarpe yra paplitusios lovatiesės „zasnivchasti“, „zasnovani“ dėl jų dekoravimo būdo, tarsi kontūru įrėminančio lovatiesės plokštumą.
Šios kompozicijos dažniausiai yra trijų juostų grupių („trynyci“, „zasnivky“, „sidla“, „basamany“) ir išsidėsto lovatiesės kraštuose kaip dalinai uždaros kompozicijos elementas. Šios lovatiesės yra paplitusios Pokutijoje, Vakarų Podolėje ir Bukovinoje.
KTU mokslininkė Žaneta Rukuižienė pastebėjo, kad panašūs lovatiesių kraštų dekoravimo principai taip pat buvo būdingi ir Lietuvai. Lietuviškų lovatiesių kraštai dažnai buvo dekoruojami, pakeičiant audinio pynimo raportą, metmenų spalvų raportą audinio pakraštyje ar pridedant papildomas spalvas. Tokios audinio kraštų dekoravimo technikos yra kombinuojamos ne vien su skersadryžiu, bet ir su languotu ar margaraščiu raštu.
Išilgadryžės lovatiesės – lietuviškų lovatiesių savitumas
Pasak E. Kumpikaitės, kitas lietuviškoms lovatiesėms būdingas bruožas yra tas, kad be spalvotų horizontalių juostų buvo paplitusios ir vertikaliai juostuotos kompozicijos. Ypač vertikalios juostos būdingos Žemaitijos lovatiesėms. Tokio tipo lovatiesių Ukrainoje neaptikta. Taigi, šis savitas juostuotų tradicinių lovatiesių bruožas gali būti priskirtas prie nacionalinių lietuvių ornamentikos ypatybių.
Languotos lovatiesės Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje
Vakarų Ukrainos languotų ruoželinių lovatiesių bruožas yra ženkliai didesnė juostų pasiskirstymo schemų įvairovė ataudų kryptimi. Be labiausiai paplitusių juodos, baltos ir raudonos spalvų derinių keleto pavienių horizontalių (kartais vertikalių) skirtingų spalvų juostų įterpimas naudojamas kaip papildoma meninės išraiškos priemonė.
Jos pabrėžia juostų ritmą vertikalia kryptimi, paįvairina kompozicines schemas ir praplečia spalvų paletę. Lietuvių languotos lovatiesės yra panašios (kartais net identiškos) ukrainietiškoms pagal kompozicijos simetrijos schemas, tačiau lietuvių spalvų deriniai yra minkštesni, labiau pasteliniai.
Kombinuotos audimo technikos lovatiesės
O. Nykorak teigia, kad kai kuriose ukrainietiškose skersadryžėse ir languotose lovatiesėse „vereta“ pagrindinė plokštuma yra audžiama ruoželiu, o atskiros raštuotos juostos audžiamos rinktine technika („pod dosku“). Lovatiesės, kurių pagrindinis ornamento motyvas yra „pavuchky“ (vorai), buvo vadinamos „pavuchkovyje“. Jos daugiausiai buvo audžiamos namų ūkiuose Huculijoje, Pokutijoje, Bukovinoje ir Podolėje.
„Ukrainietiškų lovatiesių, austų naudojant kelias audimo technikas, kompozicijos yra sudėtingiausios ir įvairiausios“, – teigia E. Kumpikaitė.
Ji pasakoja, kad tokių lovatiesių fonas dažniausiai būna drobinis ir kartais ripsinis, o pagrindinis raštas – rinktinis, gobeleninis ar kaišytinis. „Cherestati“, „kachurovi“, „pivkachurovi“, „u furnace“, „u klynci“, „u palci“ ir kiti raštai buvo naudojami, priklausomai nuo pagrindinio ornamento motyvo formos ir pavadinimo
„Raštuotos „zaborovi“ lovatiesės, kurios buvo populiarios Huculijoje, Pokutijoje ir Vakarų Podolėje ir kiek mažiau būdingos Bukovinos ir Užkarpatės regionams, išsiskiria turtingiausiomis kompozicijomis ir spalvingumu. Tokių kombinuotomis technikomis išaustų lovatiesių šio projekto tyrimų metu nebuvo aptikta Lietuvos muziejuose“, – aiškina O. Nykorak.
Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų vykdomas dvišalis projektas „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai“ (finansavimo sutarties Lietuvoje nr. S-LU-18-2, Ukrainoje – M/31-2018), finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos (LMT) ir Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos. Šeštajame projekto susitikime dalyvavo KTU mokslininkės dr. Eglė Kumpikaitė, dr. Daiva Milašienė, dr. Žaneta Rukuižienė, LLBM vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė ir mokslininkai iš Ukrainos NMA Etnologijos instituto: habil. dr. Olena Nykorak, dr. Ludmyla Herus, dr. Tetiana Kutsyr.
Nuotraukos iš projekto ORNETEX archyvo.
