Manote, kad makaronai tinkami tik keliauti į puodą ir pamaloninti pilvą? Kūrybiški žmonės juos panaudoja ne tik gardiems patiekalams. Nenustebkite sužinoję, kad makaronai atlaiko 0,5 tonos apkrovą, o atėję į darbo pokalbį būsite paprašyti iš jų suręsti statinį.
Pasaulyje vyksta čempionatai, kuriuose statomi tiltai iš makaronų. Štai šiemet vykusiame pasaulio čempionate Kauno technologijos universitetui (KTU) atstovaujanti komanda iškovojo sidabrą, pastačiusi tiltą, kuris išlaikė net 413,8 kg apkrovą.
Vengrijoje surengtose varžybose dalyvavo 22 komandos iš 11 valstybių. Lietuvos garbę gynė 4 vaikinai – Edgaras Alšauskas, Robertas Bušinskas, Vaidas Jukavičius ir Karolis Kerdokas, susibūrę į komandą „Marmašeliai 4.2“.
„Galiu patikinti, kad pasaulio čempionato tilto statymas buvo tikrai neeilinis!“ – džiaugiasi vienas iš dalyvių, KTU Informatikos fakulteto antrakursis E. Alšauskas, dalindamasis varžybų įspūdžiais.
Auksą laimėjo komanda iš Turkijos sukonstravo tiltą, atlaikiusį net 504,2 kg apkrovą.
Pasak E. Alšausko, tiltų statyba iš makaronų reikalauja pasirengimo. „Viskas prasideda nuo idėjos, medžiagų paieškos, bandymų. Parengiamuosius darbus pradedama daryti likus keliems mėnesiams iki čempionato“, – teigia jis. Paskutines savaites komanda ruošėsi itin intensyviai, kasdien tam skirdama mažiausiai 6 valandas.
Informatikos inžinerijos studentas pasakoja, kad į šiais metais vykusį čempionatą dalyviai vyko atlikę namų darbus ir pasimokę iš praeities klaidų. „Šį kartą jau Lietuvoje suklijavome tik atskiras dalis ir jas gabenome į Vengriją, o ne visą suklijuotą tiltą iškart, kaip tai darėme praeitais metais“, – pasakoja studentas. Tąkart nuo tokio transportavimo nuketėjo tilto konstrukcija.
„Įdomiausia šiemet, kad atvykome į vietą po beveik 24 valandų kelionės autobusais“, – nuovargį atsimena E. Alšauskas. Pasirodo, iki čempionato pradžios tebuvo likę kiek daugiau negu 8 valandos. – Paskutiniai tilto potėpiai buvo atlikti apie 3 valandą nakties, o iki čempionato pradžios tebuvo likusios vos 4 valandos“, – priduria jis, džiaugdamasis pasiektais rezultatais.
E. Alšauską tiltai iš makaronų sudomino dar mokykloje. Jis pamena, kad prieš trejus metus atrankos į varžybas taisyklės buvo paprastos: tiltą per 45 min. reikėjo sukonstruoti iš spagečių pakelio ir 3-4 plastilino kubelių.
„Pirmas mūsų bandymas buvo toks, kad neatlaikė net vienkartinio puodelio svorio!”, – juokiasi E. Alšauskas.
Šiandien didžiulių paslapčių statant tokias konstrukcijas jis neįžvelgia: „Kadangi dviratis jau išrastas, belieka tik parinkti tinkamas medžiagas ir tą dviratį sukonstruoti“, – vaizdingai palygina E. Alšauskas, turėdamas omenyje, kad dalis inžinerinių sprendimų kartojasi.
Daugiausia eksperimentuojama ieškant tinkamų medžiagų. „Iš tikrųjų, statydami tiltą, jau žinome, ko norime, sekame tarptautines tendencijas, žinome pasaulio rekordus, žinome geriausias konstrukcijas. Taigi belieka eksperimentuoti ieškant tinkamų makaronų, bandant jų rūšis ir tipus“, – pasakoja studentas.
Ne taip paprasta, kaip atrodo
Besiruošdamas šių metų varžyboms E. Alšauskas suprato, kad tikrasis tiltų iš makaronų iššūkis yra ne inžineriniai sprendimai: „Didžiausias iššūkis esi tu pats ir tavo komanda. Turėjome nemažai sunkumų, nesutarimų, kol pastatėme tiltą. Bet per kančias į žvaigždes – rezultatą matome“.
Tai, kad tiltų statymas iš makaronų gali būti rimtas reikalas, pritaria ir KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorė Violeta Šilingienė – kalbama, kad su užduotimis sukonstruoti kažką iš makaronų per darbo pokalbius susiduria IT ir kiti specialistai, pretenduojantys į darbo vietas tarptautinėse kompanijose.
„Makaronų tilto statymo užduotis gali būti traktuojama kaip viena iš daugelio žaidimų ir simuliacijų taikymo priemonių. Tokie metodai tikrai testuoja daugiau, negu vien inžinerinį mąstymą ar gebėjimus“, – teigia ji.
Pasak V. Šilingienės, žaidimų ir simuliacijų taikymas atrankose leidžia pamatyti, kaip pretendentai elgiasi ar priima sprendimus, nes dažniausiai jie tai daro taip, kaip yra įpratę daryti kasdien.
„Netradicinių atrankos metodų naudojimas nėra kažkas nauja. Dar praėjusiame šimtmetyje pirmą kartą Vokietijos Vermachto armijoje aukščiausio lygio karininkų atrankoje buvo panaudoti vadinamieji „Vertinimo centrai“‘, – pasakoja Žmonių išteklių vadybos magistrantams dėstanti profesorė.
Pasirodo, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje taip buvo atrenkami kandidatai, pagrindinį dėmesį sutelkiant į jiems būdingas elgesio savybes. Jau tuometė kariuomenė suprato, kad užimant vadovaujančias pareigas karininkui yra svarbi ne tik dalykinė kompetencija.
Ilgainiui vadinamieji vertinimo centrai, perimti ir kitose srityse, virto į procesus, kuriuose kandidatams į specifines pareigas tenka įveikti interviu, egzamino tipo ar komandines užduotis, daryti prezentacijas ar atlikti psichometrinius testus.
„Parenkamos užduotys turi leisti įvertinti tiriamų kompetencijų ar gebėjimų požymius ir jų įvairovė yra labai plati – nuo įvairių pratimų iki situacijų ar vaidmenų žaidimų“, – teigia V. Šilingienė.
Pasak KTU profesorės, tokių užduočių naudojimas vykdant atrankas teikia daug privalumų. Tokiu būdu tampa įmanoma surinkti labai daug informacijos apie pretendentų stipriąsias ir silpnąsias puses, pretendentai įvertinami objektyviai dėl taikomų metodų įvairovės, dalyviai stebimi vienu metu, kas leidžia juos betarpiškai palyginti.
„Taip stebint atrankos dalyvius galima orientuotis į ateities perspektyvą bei numatyti, kaip pretendentai elgtųsi realioje situacijoje“, – priduria ji.
