Doc. dr. Rasa Daugėlienė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų institutas, Viešojo valdymo mokslo grupė
Rasa Valaitytė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų instituto Europos studijų bakalaurė
Verslo vaidmuo šiandien keičiasi, nes verslo organizacijos tampa socialinio gyvenimo dalimi ir yra vis labiau skatinamos prisiimti atsakomybę už savo vaidmenį visuomenėje. Kaip skelbia „Forbes“, šiandien jauni žmonės, dirbdami ir siekdami finansinės grąžos, tuo pačiu yra susirūpinę teigiamo poveikio kūrimu.
„Deloitte“ 2017 metų tyrimų duomenimis, 86 proc. tūkstantmečio kartos atstovų, žengiančių į darbo rinką, mano, kad verslo sėkmė turėtų būti matuojama ne tik finansiniais rodikliais.
Vykstant transformacijoms visuomenėje, randasi kompleksinių problemų, kurioms spręsti reikalingi nauji būdai. Šiandien vis dažniau galima girdėti socialinio verslo sąvoką, kai kalbama apie efektyvius būdus socialinėms problemoms ir visuomenėje vykstančių transformacijų sąlygotoms problemoms spręsti.
Tačiau socialinis verslas, ypatingai Lietuvoje, yra klaidingai tapatinamas su įmonių socialine atsakomybe arba socialinėmis įmonėmis. Tiesa, minėtos įmonės yra socialinio verslo forma, tačiau veikianti tik pagal vieną iš socialinio verslo veiklos modelių. Kas gi iš tiesų yra socialinis verslas?
Mitai apie socialinį verslą
Nors apie socialinio verslo svarbą kalbama Europos Sąjungos (ES) ir nacionaliniu lygmenimis, kol kas juntamas suvokimo stygius apie tai, kas yra socialinis verslas ir kuo jis skiriasi nuo kitų verslo formų.
Klaidingai manoma, jog socialinis verslas yra toks verslas, kuris įdarbina tik negalią turinčius asmenis arba pažeidžiamų visuomenės grupių asmenis, siekiant jų darbo ir socialinės integracijos. Tokiu būdu socialinio verslo samprata susiaurinama iki socialinės darbo integracijos įmonės arba, kitaip tariant, iki vieno socialinio verslo veiklos modelio.
Dar viena klaidinga vyraujanti nuomonė, jog socialinis verslas užsiima labdara ar rūpinasi vien tik aplinkosauga. Socialinis verslas neužsiima labdara, o funkcionuoja savarankiškai generuodamas pajamas parduodant prekes ar siūlant paslaugas.
Esminis skirtumas nuo tradicinio verslo yra tas, jog siekiama visų pirma socialinės problemos sprendimo, pasitelkiant verslo įrankius. Taip pat yra manoma, kad socialiniame versle nemokami atlyginimai, tačiau socialiniame versle vadovaujamasi skaidrumo principais ir su darbuotojais yra atsiskaitoma už jų atliktą darbą. Skirtingų šaltinių duomenimis, socialiniame versle turėtų būti mokami aukštesni nei rinkos vidurkio atlyginimai, nes čia reikia ypatingos darbuotojų motyvacijos.
Be to, dažnai socialiniai verslai susiduria su aplinkinių nuostata, jog jie yra paramos prašytojai arba gyvena iš „europinių“ pinigų ir fondų. Tačiau socialinis verslas yra tokia verslo forma, kai vienu metu siekiama ir socialinių, ir finansinių tikslų, derinant įvairius finansinius šaltinius. Todėl atrodo paradoksalu – kaip galima derinti „gerus darbus“ ir siekti pinigų?
Vieningos nuomonės neturi nei mokslininkai, nei praktikai, nei politikai
Mokslininkai šiuo metu vis dar diskutuoja, ar socialinis verslas yra nauja, ar vis dėl to tik pakitusi, prie šiandienos poreikių ir pokyčių prisitaikiusi verslo forma.
Kadangi socialinio verslo reiškinys yra besiformuojantis praktikoje, mokslinėse diskusijose kol kas bandoma suprasti, koks verslas gali būti vadinamas socialiniu verslu. Vieni mokslininkai mano, kad socialinis verslas – tai socialinė inovacija, nes socialinės ir aplinkosaugos problemos sprendžiamos nauju būdu – pasitelkiant verslo įrankius, todėl tai turėtų būti suvokiama kaip naujas reiškinys.
Tačiau kitų mokslininkų nuomone, socialinis verslas ilgainiui išsivystė iš įmonių socialinės atsakomybės. Praktikai pabrėžia skirtingus dalykus: socialinę misiją, poveikio kūrimą, motyvaciją siekti socialinio tikslo ir socialinių lyderių komandą.
Nepaisant to, bendrai sutariama, jog socialinis verslas yra hibridinė organizacija, turinti tiek privataus, tiek ne pelno organizacijų bruožų, orientuojasi į socialinį tikslą, reinvestuoja pelną, kuria teigiamą poveikį ir jį matuoja, taiko bendradarbiavimo nuostatas, verslo principus savo veikloje ir inicijuoja inovacijas.
Kuo socialinis verslas kitoks?
Reikia konstatuoti, kad nauja mokslinių tyrimų kryptis turėtų būti kreipiama į konkrečių socialinio verslo praktikos atvejų analizę ir bandymą stebėti socialinio verslo kriterijų dėsningumus. Kol kas socialinis verslas aiškiai atskiriamas nuo labdaros organizacijų, nevyriausybinių organizacijų, tradicinio verslo ir įmonių socialinės atsakomybės veiklų.
Esminis skirtumas yra tas, kad labdaros ar nevyriausybinės organizacijos negali pačios užsitikrinti finansinės nepriklausomybės, kad galėtų finansuoti vykdomą socialinę misiją. Tradicinio verslo atveju, tikslas, kurio yra siekiama pirmiausia – finansinės grąžos akcininkams didinimas.
Įmonių socialinė atsakomybė neturėtų būti tapatinama su socialiniu verslu, nes tai yra šiandienos verslo higiena – principinės etikos nuostatos, kuriomis vadovaujantis verslas vykdo savo veiklą.
Atliktas praktinis tyrimas atskleidė, kad socialinis verslas pirmiausia savo veiklą kreipia į socialinio tikslo įgyvendinimą ir socialinio poveikio kūrimą. Kiekvieno socialinio verslo atveju tikslas bei kuriamas poveikis yra individualus. Socialinio verslo kuriami ir siūlomi produktai yra aukštos pridėtinės vertės, kompleksiniai sprendimai egzistuojančioms socialinės problemos spręsti.
Neretai inovacijos gimsta iš to, jog sujungiamos jau egzistuojančios geriausios praktikos pasirinktai problemai spręsti. Socialiniame versle dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai, kurie yra vedini stiprios motyvacijos siekti socialinio pokyčio. Darbas socialiniame versle reikalauja dvigubų pastangų siekiant uždirbti pinigus ir tuo pačiu įgyvendinti socialinę misiją.
Dėl šios priežasties dažnai socialiniai verslai savo veiklą grindžia partnerystėmis tam, kad apjungę pajėgumus galėtų padidinti kuriamą poveikį, derina įvairius veiklos modelius ir finansinius šaltinius. Nors socialinis verslas gali gauti paramą iš projektų ar parduoti paslaugas ir produktus, dalyvaudamas viešuosiuose pirkimuose, tačiau minimalią pajamų dalį generuoja nepriklausomai iš ekonominės veiklos, taikant verslo principus.
Socialinis verslas – ES prioritetas
Nors ypatingas dėmesys į socialinį verslą ES buvo atkreiptas tik po 2008-ųjų pasaulinės krizės, kai Europoje išaugo nedarbo rodikliai ir atsirado įvairių socialinių iššūkių, tačiau jis pripažįstamas kaip svarbus ir ES būdingas reiškinys.
Tačiau kol kas socialinio verslo teisinė bazė ES lygmeniu yra kuriama. Šiam procesui trukdo skirtingas socialinio verslo suvokimas ir interpretavimas, sektoriaus išsivystymo lygis ir teisinių formų bei statuso įvairovė Europos Sąjungos valstybėse narėse.
Atsižvelgiant į tai, ES 2011 m. buvo priimta Socialinio verslo iniciatyva, kurioje Europos Komisija pasiūlė priemonių rinkinius socialinio verslo finansavimui, matomumui ir palankiai teisinei aplinkai užtikrinti.
Vėliau 2014 metais, pasirašius Strasbūro deklaraciją, numatyta siekti teisinės bazės kūrimo ir įtvirtinimo Europos Sąjungoje, stabilaus finansavimo užtikrinimo, socialinio verslo žinomumo skatinimo ne tik viešojoje erdvėje, bet ir universitetiniu lygmeniu bei didesnio dėmesio socialinio verslo moksliniams tyrimams.
Kol kas ES lygmeniu atliekamas kiekvienos valstybės narės situacijos vertinimas, pateikiant šalies ataskaitas, kuriose analizuojamas socialinio verslo veiklos kontekstas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje socialinis verslas matomas, kaip efektyvus įrankis vis sudėtingėjančioms ir tampančioms kompleksiškesnėmis socialinio pobūdžio problemoms spręsti.
Dėmesio verti skaičiai
„Social Enterprise UK“ 2015 metų apklausų duomenimis, Jungtinėje Karalystėje 40 proc. socialinio verslo vadovų sudarė moterys. Tokiu būdu socialinis verslas prisideda prie lyčių lygybės, bet tuo pačiu ir įgalina moteris vadovauti ir kurti savo verslą.
Socialinis verslas yra atsakingas už didelius užimtumo rodiklius bei sukuria ryškų indėlį į valstybių narių BVP. Pavyzdžiui, Britų Tarybos 2015 metų ataskaitoje nurodoma, kad Ispanijoje socialiniame versle dirba 20 proc. visos darbo jėgos, Italijoje – 10 proc., o tai yra daugiau nei visoje Italijos vyno industrijoje.
Toje pačioje ataskaitoje minima, kad socialinio verslo subjektai Vokietijoje sukuria beveik tokio pat dydžio BVP kaip ir visa Vokietijos automobilių pramonė. Tačiau socialinis verslas vis dar išlieka nematomu rinkos veikėju – jis per menkai suvokiamas, nuvertinamas socialinio verslo kuriamas poveikis.
Viena priežastis yra ta, kad socialiniai verslai yra susikoncentravę į poveikio kūrimą, todėl trūkstant informacijos ir gerųjų pavyzdžių sklaidos, nepastebimas ir socialinio verslo poveikis. Kita priežastis – jau anksčiau minėtas socialinio verslo praktikos atvejų mokslinių tyrimų trūkumas, kuris leistų aiškiai nusakyti, kas yra socialinis verslas ir kokie yra pagrindiniai socialinio verslo bruožai.
