Kaip teigė garsus vokiečių sociologas Ulrichas Beckas – šiuolaikinės visuomenės visų pirma yra rizikos visuomenės, suvokiančios spartaus technologinio progreso kainą bei pradedančios mokėti už iš anksto nenumatytus jo padarinius. Rizika ir netikrumas tampa nuolatiniais mūsų gyvenimo palydovais, pradedant svarstymais apie sveiką maistą bei baigiant perspektyvios profesijos pasirinkimo ar vedybų klausimu.
KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF), Sociologijos doktorantė Eimantė Zolubienė, neseniai grįžo iš „Erasmus+“ praktikos Švedijoje, kur lankėsi Rizikos ir krizės tyrimų centre. Jame sėmėsi patirties savo disertacijos tema, kuri siejasi su rizikos komunikacijos studijomis.
– Koks buvo stažuotės Švedijoje tikslas? Ką ten teko daryti?, – paklausėme E. Zolubienės.
– Vykdama į stažuotę sau kėliau kelis skirtingus tikslus. Visų pirma norėjosi susipažinti su kitoje šalyje veikiančios organizacijos, kuri specializuojasi rizikos ir krizės tyrimų vykdymo srityje, veikla, tyrimų planavimo, organizavimo, įgyvendinimo principais, pačia organizacijos kultūra. Antra, į stažuotę vykau tikėdamasi sulaukti kitos institucijos ekspertų nuomonės, grįžtamojo ryšio mano rengiamos disertacijos atžvilgiu. Trečia, išvyka atrodė kaip puiki galimybė tiesiogiai susipažinti su kitos šalies kultūra, savitumu, užmegzti tarptautinius kontaktus su panašius mokslinius interesus turinčiais tyrėjais.
Siekį aplankyti Švedijoje įsikūrusį Rizikos ir krizės tyrimų centrą realizuoti padėjo „Erasmus+“ praktikos programa. Ši programa suteikia geras galimybes tapti kitos šalies organizacijos nariu (nors ir ribotam laikotarpiui), pasisemti naujų žinių bei gerosios praktikos, naudingos profesiniam tobulėjimui. Taip pat ji teikia finansinę paramą, padedančią padengti išvykos metu patiriamas išlaidas.
– Kokia tavo disertacijos tema, tikslas ir kaip ji siejasi su rizikos tyrimais?
– Mano disertacijos idėja tiesiogiai siejasi su rizikos tyrimais, tiksliau – rizikos komunikacijos studijomis. Savo disertaciniame tyrime siekiu atskleisti, kaip Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje yra konstruojamas rizikos diskursas, t. y. viešai vykstanti diskusija apie įvairaus pobūdžio grėsmes (sveikatos, politines, ekonomines, socialines, aplinkosaugines ir pan.). Tikiuosi, kad atliekamas tyrimas leis atsakyti, kokios ir kaip skirtingos rizikos yra pristatomos internetinės žiniasklaidos darbotvarkėje, kurios iš jų dominuoja, o kurioms yra skiriamas mažiausias dėmesys; kokie veikėjai yra įtraukiami į diskurse vykstančias diskusijas, jų balsą traktuojant kaip reikšmingiausią bei kas lieka užribiuose, mėginant apibrėžti grėsmes – tai dėl ko visuomenė turėtų nerimauti. Taip pat mėginsiu atskleisti, kokią kalbą žurnalistai pasitelkia kurdami skirtingų sričių rizikų reprezentacijas bei kaip jose atsispindi sociokultūrinės visuomenės gyvenimo praktikos, diskursą supantys išoriniai kontekstai. Trumpai tariant – domiuosi kas, kaip (kodėl?) bei kokią diskusiją apie įvairias rizikas plėtoja internetinėje naujienų žiniasklaidoje.
– Kuo naudinga ši tema Lietuvai? Universitetui?
– Žiniasklaida gali visuomenei padėti kovoti su kylančiais grėsmingais iššūkiais, teikdama objektyvią informaciją jos nariams, arba priešingai – ji gali gąsdinti, hiperbolizuoti mažesnėmis tikimybėmis pasižyminčius rizikas, taip slopindama racionalų individų elgesį bei nukreipdama jų dėmesį nuo reikšmingiausių problemų. Rizikos komunikacijos tyrimai gali padėti atsakyti, kokias bruožais pasižymi mūsų šalies žiniasklaida siųsdama rizikos žinutes plačiajai jos vartotojų auditorijai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį siekiant gerinti informacijos teikimo procesą bei turinio kokybę. Rizikos komunikacijos tyrimų duomenys gali tapti geru atspirties tašku rizikos komunikacijos strategijų kūrimui arba jų kritinei peržiūrai. Tuo pačiu Lietuvoje tai gan nauja mokslinių interesų sritis, kuri turi būti plėtojama.
– Kokia yra Švedijos (kitų užsienio šalių) patirtis šiuose tyrimuose? Ką jie atskleidžia?
– Šių dienų visuomenėse vykstantys spartūs politiniai, ekonominiai, socialiniai, ekologiniai pokyčiai neišvengiamai inicijuoja ir palaiko su visuomenės narių saugumu susijusias diskusijas. Skirtingose šalyse įvairios mokslininkų grupės kelia rizikos suvokimo, komunikavimo efektyvumo klausimus bei ieško būdų, leidžiančių valdyti ir sumažinti jau pažįstamas bei naujai kylančias grėsmes. Organizacijos, kurioje turėjau galimybę stažuotis, veikla yra orientuota į mokslinio žinojimo apie riziką, jos suvokimą, krizes bei jų valdymą, kaupimą, siekiant kurti saugesnę visuomenę. Tiek šiame, tiek kitose šalyse veikiančiuose rizikos analizės bei valdymo centruose dažniausiai dirba tarpdisciplininės mokslininkų komandos (pvz. susidedančios iš sociologų, politikos mokslų atstovų, IT specialistų ir kt.). Skirtingų specialistų bendradarbiavimas bei įvairių kompetencijų įtraukimas į vykdomas veiklas užtikrina kompleksinį su rizika susijusių problemų sprendimą. Pridėtinę vertę atliekamiems tyrimams taip pat suteikia tarpinstitucinis bendradarbiavimas, leidžiantis didinti atliekamų tyrimų rezultatų praktinį pritaikomumą (pvz. projektai, įtraukiantys specialiųjų tarnybų atstovų dalyvavimą, siekiant didinti jų veiklos efektyvumą). Apibendrintai kalbant, įvairūs rizikos tematikoje atliekami tyrimai visų pirma atskleidžia šio fenomeno kompleksiškumą, rizikos suvokimo skirtybes bei veiksnius, darančius įtaką skirtingų rizikos matymo perspektyvų formavimuisi. Nustatyta, kad tiek individų demografiniai veiksniai (lytis, amžius, užimtumas ir pan.), tiek tam tikros pačios rizikos savybės (jos kontroliavimo, išmatavimo galimybės, padarinių mastas ir t. t.) sukuria prielaidas skirtingam tų pačių grėsmių vertinimui. Rizikos komunikacijos tyrimų studijos yra linkę atskleisti selektyvų žiniasklaidos vaidmenį pristatant pavojus. Pastebima, kad naujienų rengėjai dažnai dėmesį skiria dramatiškoms, netikėtoms rizikoms (pvz. lėktuvo katastrofa), nei ilgalaikį ir kaupiamąjį poveikį turinčioms grėsmėms (pvz. rūkymui). Visa tai padeda kurti neadekvatų įvairių rizikų lygio suvokimą visuomenės akyse.
Rizikos valdymas gali būti suprantamas kaip struktūruotas, daugiapakopis procesas, apimantis veiksmus, kurie padeda nustatyti ir įvertinti rizikas, parengti strateginius ir operatyvinius jų valdymo veiksmų planus, vykdyti nuolatinę rizikos komunikaciją ir galiausiai – priimti sprendimus. Jis gali būti vykdomas skirtingais lygmenimis, pradedant mikro lygmenyje veikiančiais individais, baigiant – valstybės ir jų grupių veiksmais. Rizikos valdymas padeda efektyviau priimti sprendimus su netikrumu susijusiose situacijose, nuolat kintančiose aplinkose. Mūsų šalyje didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas su įvairių sričių rizikų valdymu susijusių specialistų ruošimui, jų gebėjimų stiprinimui, sisteminio požiūrio į rizikos valdymą ugdymui. 2015 m. KTU buvo vykdomas projektas „Bendrybinė sociotechninių rizikų valdymo metodologija ir rizikos laboratorijos“. Projekto metu buvo sukurti universalizuotos rizikos vertinimo metodologijos, paremtos tarpdisciplinine rizikos samprata, pagrindai. Manau, jog ši iniciatyva buvo gera pradžia, didinanti tarpdisciplininį, su rizikos tyrimais susijusių akademikų bendradarbiavimą, kuris gali naudingai tarnauti sprendžiant problemines rizikos situacijas tiek Universiteto viduje, tiek bendradarbiaujant su išorine aplinka.
