KTU karjeros konsultantė: geresnis karjeros planavimas – geresnis gyvenimas

Verslas | 2015-07-17

„Žmogaus karjerą beveik 80 proc. lemia jo motyvacija, vertybės, nuostatos ir tik 20 proc. – įgytos profesinės žinios“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) karjeros konsultantė Laura Kuzminienė. Universiteto studentams, absolventams ir alumnams psichologė siūlo nemokamas karjeros koučingo sesijas, kurios gali padėti atskleisti turimą potencialą.

L. Kuzminienės nuomone, kai žmogus turi tikslą, kai jo siekia, jis ir domisi, ir skaito profesinę literatūrą, ir, žinoma, tobulėja. O tada – neišvengiamai – sulaukia sėkmės. Būtent dėl to psichologė siūlo kiekvienam, nesvarbu kokiame karjeros ar gyvenimo etape jis yra, retkarčiais išsikelti sau klausimą: „ar esu tame kelyje, kuriame ir norėčiau būti“?

„Dirbu šį darbą, nes man jis labai patinka. Džiaugiuosi, kai konsultuojamųjų akys ima žibėti, jie išeina drąsesni, labiau tikintys savimi ir pasirinktąja profesija“, – asmenine patirtimi dalijasi psichologė.

Į konsultacijas KTU Karjeros centre priimami Universiteto studentai, absolventai ir alumnai, praėjus ne daugiau kaip 4 metams po baigimo. Pirmojo susitikimo metu apsisprendžiama, ar reikės jų daugiau, ir ar klientas norėtų gilesnės, asmeninės konsultacijos – karjeros koučingo.

„Koučingo sesijos yra gilesnės, jų metu aš užduodu tam tikrus mąstymą skatinančius klausimus, skatinu atsiverti ir pažvelgti į gyvenimo bei darbinę situaciją giliau. Kartu keliame tikslus, ieškome sprendimų“, – pasakoja L. Kuzminienė.

Koučeris, užduodamas klausimus, padeda konsultuojamajam atskleisti jo turimus resursus. Pasak L. Kuzminienės, sau užduoti klausimus yra pakankamai sudėtinga, todėl koučeris šį procesą palengvina, keldamas klausimus, skatindamas ieškoti atsakymų pačiose įvairiausiose situacijose.

„Papasakok, prašau, apie save“

L. Kuziminienė sako, kad konsultuojamasis pats nusprendžia, ar jis nori karjeros konsultacijos, ar koučingo. Pasak jos, kartais ieškantieji darbo nori praktinių patarimų – kaip parašyti CV ar motyvacinį laišką, kokius darbo paieškos metodus naudoti, tačiau kartais jis jaučiasi akivaizdžiai „užstrigęs“. Tokiems klientams psichologė paprastai pasiūlo koučingo sesiją.

„Pokalbį dažniausiai pradedu paraginimu papasakoti apie save. Kadangi toks klausimas paprastai būna pirmasis darbo atrankos pokalbyje, taip sukuriu analogišką situaciją – žmogus iš tiesų pajunta, ką reiškia dalyvauti darbo pokalbyje“, – sako L. Kuzminienė.

Žmonės per mažai svajoja

Pasak psichologės, sertifikuotos karjeros koučerės, svarbiausi trys paskatinimai, ieškantiesiems karjeros kelio yra: tyrinėti, svajoti ir pažinti save.

Tyrinėjimas – tai domėjimasis aplinka, įmonėmis veikiančiomis šalyje ir regione, jų ieškomais specialistais ir šių kvalifikacijomis. L. Kuzminienė siūlo kritiškai pažvelgti ir į save – ar turi tinkamų savybių ir įgūdžių, ko dar reikėtų išmokti, norint gauti svajonių darbą.

„Pastebiu, kad žmonės per mažai svajoja. Neretai girdžiu, jog galbūt kažko ir norėtųsi, bet iš anksto nusprendžiama, kad nepavyks, kad nesąmonė“, – pastebi karjeros koučerė. Pasak jos, išankstinės nuostatos apriboja pasirinkimų galimybes.

Neteisingu psichologė vadina ir specialybės pasirinkimą dėl to, kad ji populiari, madinga, arba dėl to, kad ją studijuoti rekomendavo draugai ar šeima.

„Viena iš dažniausių profesinėje literatūroje nurodomų klaidų yra pasidavimas aplinkinių įtakai. Visada skatinu žmones „pasimatuoti“ specialybę pagal turimas asmenine savybes ir polinkius. Juk jei alpsti pamatęs kraują, gydytoju netapsi, o jei bijai aukščio – sudėtinga bus dirbti pilotu“, – sako L. Kuzminienė.

Pasak jos, koučingo sesijos metu neretai atrandamas netikėtas atsakymas į klausimą: „Kodėl aš nerandu darbo?“. Kartais pasirodo, kad ieškoma ne toje srityje, kad keliami sau per dideli reikalavimai, kad sekama svetimais, pavyzdžiui, tėvų, norais, kad nepasitikima savimi.

Diplomas darbo negarantuoja

L. Kuzminienės teigimu, ieškantys darbo jauni žmonės neretai turi klaidingų įsitikinimų apie tai, kokio darbo jie norėtų bei neadekvačiai vertina savo gebėjimus.

„Pavyzdžiui, manoma, kad darbą garantuos diplomas, arba, kad siūloma darbo vieta sutaps su jų diplome įrašytu pavadinimu. Teisybė yra tokia, jog darbdaviui reikia rodyti ne diplomą, o motyvaciją, nuostatas ir vertybes. Kas dėl profesijos pavadinimo – baigusiesiems matematiką neverta ieškoti skelbimo, pavadinto „ieškomas matematikas“. Specialybių, kuriose galima pritaikyti turimas žinias – daugybė“, – įžvalgomis dalijasi KTU Karjeros centro konsultantė.

Profesija – ne visam gyvenimui

Pasak jos, mąstymo atvėrimas padeda atsikratyti turimų mąstymo stereotipų, žmogus tampa laisvesnis, mato daugiau galimybių.

Vienas iš tokių stereotipų – profesijos rinkimasis taip, lyg ji būtų visam gyvenimui. „Žmogus ir pasaulis keičiasi, todėl natūralu keisti darbą. Žinau daugybę atvejų, kai žmonės atsisako aukštų pareigų ir atlyginimų, ir pradeda dirbti tai, apie ką svajojo nuo vaikystės“, – pasakoja L. Kuzminienė.

Kitas klaidingas įsitikinimas, ypač būdingas jauniems žmonėms, yra turimos patirties nuvertinimas. Pasak jos, per 23 ar 25 gyvenimo metus žmogus sukaupia pačios įvairiausios patirties – nuo tarptautinio bendravimo įgūdžių, iki savanoriavimo skirtingose veiklose. Kitas dalykas – svarbu mokėti tokią patirtį pateikti.

„Žinoma, jei gyvenimo aprašyme parašysi, kad Norvegijoje dirbai žemės ūkio darbus, tai tikriausiai neatrodys labai įspūdingai. Tačiau, juk gali parašyti, ko dirbamas išmokai: patobulinai kalbą, susipažinai su nauja kultūra, išmokai naujų įgūdžių, savarankiškai gyvendamas kitoje šalyje sustiprinai pasitikėjimą savimi“, – jaunuosius specialistus drąsina KTU Karjeros centro konsultantė L. Kuzminienė.