Gerbiami kolegos, mieli studentai – brangūs Lietuvos piliečiai,
913 – tiek dienų praėjo nuo 1990 metų kovo 11-osios iki 1993 m. rugpjūčio 31 dienos, iki dienos, kai visa Sovietų Sąjungos kariuomenė buvo išvesta iš Lietuvos teritorijos. Iki dienos kai Lietuvai į nugarą nustojo kvėpuoti sovietinis ginklas. O kiek dienų praėjo iki to lemtingo kovo 11-osios vakaro? Ar jas skaičiuoti turime nuo Michailo Gorbačiovo kalbos 1988 m. gruodžio 7 d. Jungtinėse Tautose, kurioje žodžiai „Pasirinkimo laisvė – visuotinis principas“ nuaidėjo Sovietų Sąjungos apglobtose tautose? Ar skaičiuosime dienas nuo tada, kai 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos šalys pademonstravo dar niekur nematytą vienybę?
Tikriausiai sutiksite, kad nepriklausomybės nuotaika buvo persmelkusi visą šalį, nuo to pačio momento, kai į Lietuvą įžengė pirmasis sovietinis karininkas. Tad minime ne praėjusių dienų skaičių, minime ne momentą… Minime idėją – bekompromisę laisvės idėją. Idėją spręsti patiems, gryninti savo tautinį identitetą, laisvę formuoti tikslus ir jų siekti. Lietuvos kontekste per ketvirtį amžiaus grįžome ir įsitvirtinome tarptautinėje bendruomenėje, tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais, stipriname savo energetinę nepriklausomybę, prisijungėme prie eurozonos.
Šių dienų aktualijų kontekstas man piešia 25 metų jaunuolį, kuris tik baigė universitetą, žengia pirmuosius savarankiškus žingsnius, kuris nebijo garsiai pasakyti ką galvoja ir nebijo apginti savo pozicijos. Nors 25 metų jaunimas vargiai ką teprisimena iš 1990 metų, bet bendraudamas su studentais kartais stebiuosi ir pats, nes matau, kaip karštai jie reaguoja į šiandienos geopolitinę situaciją, kaip jų akyse įsižiebia ugnis, deganti tuo idealistišku veržlumu. Ir laikraščių antraštės bei įvairūs reportažai apie Ukrainos dalį, kuri yra atplėšiama, priverčia kiekvieną jaunuolį sekundei sulaikyti kvėpavimą. Ir į šią sekundę telpa mūsų istorijos dalis, dalis, kurios šešėliuose slepiasi 20 tūkstančių žuvusių Lietuvos partizanų, 130 tūkstančių prieškario Lietuvos intelektualų, karininkų ir antisovietinio pogrindžio dalyvių įkalintų koncentracijos stovyklose, 140 tūkstančių Lietuvos gyventojų atsidūrusių Sibire. Ta sekundė, tas atodūsis yra reikšmingas ir turėtų mus įkvėpti elgtis su savo laisve atsakingai.
2015-ieji… Metai, kai atkurtai Lietuvai yra 25 metai. Kaip valstybė, dar esame jauna, dar esame pereinamajame laikotarpyje, dar keičiame mentalitetą, ieškome savo identiteto. Tačiau šiandien drąsiai sakau, kad matau pokytį, gal ne tokį greitą, kokio norėtume, bet jis egzistuoja. Pokytis slypi talentuose, jaunuose 25-mečiuose, kurie yra reikalingi universitetui, miestui ir Lietuvai. Mums reikia Jūsų, mums reikia Jūsų idėjų ir to idealistiško veržlumo, be kurio nebūtų ir kovo 11-osios. Todėl šiandien minime bekompromisę laisvės idėją ir švenčiame idealistišką veržlumą.
KTU rektoriaus P. Baršausko kalba sakyta 2015 m. kovo 10 d. KTU Kultūros centre vykusiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime.
